Jūra – sielai, padavėjos prijuostė - dėl pinigų

Dvidešimtmetė Liepynės kaimo gyventoja Greta Šukytė kas rytą sėda į savo žalią automobilį ir lekia prie jūros, kur tampa poilsiaujančiųjų angelu sargu – gelbėtojų komandos nare. Veterinarijos akademijos studentė teigia, jog gelbėtojos darbas – tai tik trumpa stotelė jos gyvenime.

Šventosios paplūdimyje besiilsinčiųjų gyvybes kasdien saugo gelbėtojų komanda (iš dešinės): pamainos viršininkas Leonas Ticas ir jaunieji gelbėtojai Greta Šukytė bei Vilius Stankus.

Tarp ramybės ir nuolatinės įtampos

Centriniame Šventosios gelbėtojų poste kiekviena diena prasideda kaip filme: 8 valandą ryto keli augaloti vyrukai ir šviesiaplaukė gražuolė pasirodo paplūdimyje ir yra pasirengę saugoti besiilsinčiųjų gyvybes. Po kasdieninių procedūrų, kai sužinoma oro ir vandens temperatūra, iškeliamos vėliavos ir patikrinama įranga, gelbėtojai pasiskirsto po budėjimo postus, kur apsiginklavę žiūronais ir kantrybe mūsų saugumu rūpinasi iki pat vėlaus vakaro.

Visai neseniai gelbėtoja tapusios Gretos nuomone, šis darbas – visiškai tarpusavyje nederančių pojūčių ir išgyvenimų mišinys. Viena vertus, gelbėtojų darbo vieta daugeliui asocijuojasi su romantika ir atostogų svaiguliu. O ir patys gelbėtojai neslepia, jog šis darbas - ne tik pareigų vykdymas, bet ir poilsis. Kai jūra rami, ramybe gali mėgautis ir pajūrio angelai sargai.

Tačiau, bet koks romantikos prieskonis išgaruoja vos prasidėjus tikrajam veiksmui. Šiame darbe kiekviena minutė staiga gali virsti gelbėtojų reakcijos, jėgos, ištvermės išbandymu.

Gelbėtoja su padavėjos prijuoste

Greta papasakojo, jog į gelbėtojų būrį pakliuvo atsitiktinai. Pasibaigus pirmiesiems studijų metams Kaune, mergina sugrįžo į namus ir nusprendė susirasti sezoninį darbą. Iš pradžių paieškos buvo bevaisės. Tačiau, neilgai trukus, Gretai iš karto buvo pasiūlytos dvi darbo vietos. Teko rinktis tarp pinigų ir širdžiai mielesnio užsiėmimo. Aktyvi panelė nusprendė, jog suspės visur. Nuo to laiko Greta, atsisakiusi laisvų dienų, penkias dienas dirba vienoje iš Palangos kavinių, kitas penkias - sergsti gyvybes Šventosios paplūdimyje.

Po sunkių darbo dienų kavinėje retkarčiais pasitaikančios ramios valandos prie jūros tampa tikru išsigelbėjimu. O ir gelbėtojų kolektyvas, anot Gretos, labai supratingas – matydami merginos nuovargį vaikinai nelieka abejingi ir leidžia pailsėti.

Šiuo metu gelbėtojos duoną valganti Liepynės kaimo gyventoja Greta Šukytė sakė, kad šis darbas – ne paskutinė patirtis jos gyvenime.

Greta sakė, jog gelbėtoja dirba tikrai ne dėl pinigų ar garbės. Tiesiog šis darbas - ideali išeitis aktyviam žmogui, nenorinčiam sėdėti namie. O ir vanduo yra tikroji Gretos stichija, mat mergina gimusi po Žuvų ženklu.

Profesine liga suserga visi

Pamainos viršininkas Leonas Ticas paaiškino, jog, norint tapti gelbėtoju, reikia tik noro, fizinio pasirengimo ir sveikatos pažymėjimo. Paklaustas, kaip išbandomi pretendentai, L.Ticas šmaikštavo, jog kiekvienas naujokas turi plaukti su juo lenktynių. Tuomet viskas ir paaiškėja.

L. Tico teigimu, visi gelbėtojai atlieka tas pačias pareigas. „Čia nėra jokios diskriminacijos“, – paaiškino pamainos viršininkas. Vienintelis dalykas, kurio negali daryti gelbėtojai vaikinai – kelti kojos į moterų paplūdimį. Vyrai šiuo atžvilgiu daug tolerantiškesni – vyrukų teritorijon užklydusios gelbėtojos jų visiškai neerzina.

Greta ir jos bendražygiai sakė, jog darbe labiausiai kenčia akys. Jos pavargsta dėl įtempto aplinkos stebėjimo, taip pat nuo saulės, vandens ir smėlio.

Tačiau gelbėtojai prisipažino, jog tai netrukdo stebėti ir aptarinėti paplūdimyje besiilsinčių nuostabaus grožio Lietuvos moterų ir merginų. Pasirodo, jog šis įprotis - nepagydoma profesinė liga, kuria serga visi gelbėtojai - tiek vyrai, tiek ir moterys.

Greta ir kartu su ja dirbantys salantiškiai vaikinai - Vilius Stankus ir Mantas Žiobakas vieningai teigė, jog didesnio dėmesio iš vaikinų ar merginų nesulaukia. Dažniau jie susiduria su elementariu smalsumu. Anot Gretos, kai kuriems vyrams sunku patikėti tuo, jog jų gyvybėmis paplūdimyje rūpinasi moteris.O ir gražios panelės, vaikinų teigimu, dažniausiai neskęsta.

Reikalingi ir krante, ir jūroje

Jaunoji gelbėtoja Greta sako, jog gelbėtojams daug dažniau tenka ne iš vandens skęstančiuosius traukti, o būti paieškų tarnybos darbuotojais. Šventosios paplūdimys tradiciškai daug ramesnis nei Palangos, tačiau neatsakingų tėvelių pasitaiko ir čia. Gelbėtojai papasakojo, jog kasdien tenka ieškoti pasimetusių vaikų arba juos pamiršusių tėvų. Anot G. Šukytės, kiekvienąkart atsiradus ieškomam vaikui, užlieja neapsakomas jausmas.

Kartais atsitinka ir kuriozinių dalykų. Greta papasakojo, jog visai neseniai garbaus amžiaus vyriškis, atėjęs pas gelbėtojus, pasiskundė, jog dingo jo gyvenimo draugė, su kuria atvažiavo paatostogauti. Net keturias valandas gelbėjimo stotyje savo mylimosios lūkuriavusiam vyrui teko nusivilti – ji taip ir neatsirado.

Greta šiame darbe kol kas naujokė ir vis dar „nepakrikštyta“ – jai pačiai dar neteko gelbėti skęstančiojo. Tačiau mergina jau keletą kartų stebėjo, kaip gelbėjimo operacijas atlieka jos bendradarbiai.

Pasak Gretos, matant besiblaškantį skestantį žmogų, jo bandymą išsilaikyti vandenyje, širdis veržiasi iš krūtinės. Mergina teigė, jog ji, kaip ir kiekvienas čia dirbantis, suvokia prisiimtą atsakomybę, tačiau vis gi šiek tiek bijo galimo kaltės jausmo, jei žmogaus gelbėjimas baigtųsi nelaime.

Gelbsti net tada, kai neprivalo

Šventosios paplūdimyje dirbantys gelbėtojai teigė, jog tyrinėti jūros dugno ar ieškoti duobių jiems jau nebereikia. Gelbėtojai žino pavojingas jūros vietas – ten dažniausiai ir skęsta žmonės.

Greta sakė, jog problemų kelia ne tik išgėrę, bet ir blaivūs poilsiautojai, neįvertinantys savo galimybių. Nors plevėsuojant raudonai vėliavai maudytis draudžiama, žmones ši rizika traukia kaip medus. Anot gelbėtojų, raudona vėliava, kaip ir raudona šviesa gatvėje, turėtų sustabdyti žmogų. Tačiau dažniausiai poilsiautojai nepaiso draudimų, taip didžiulei rizikai pasmerkdami ne tik save, bet ir gelbėtojus, kurie, esant tokiam bangavimui, gelbėti skęstančiųjų neprivalo.

Anot Šventosios gelbėjimo stoties medikės Severinos Černeckienės, šiais metais užregistruoti 7 skendimai. Visi jie baigėsi laimingai. Tiesa, realiai skendusiųjų buvo kur kas daugiau, tačiau daugelis atsisako pasakyti savo vardus ir apskritai registruotis.

Medikė teigė, jog labiausiai stebina žmonių požiūris į patį gelbėjimo procesą. Visi žiūrovai tai supranta kaip spektaklį ir vos jam pasibaigus išsilaksto, nors gelbėtojams kaip tik tada ir reikalingiausia pagalba.

Nors atrodytų, kad po sėkmingos gelbėjimo operacijos gelbėtojai turėtų būti nešiojami ant rankų, atsitinka visaip. Kartais iš vandens ištraukti žmonės tiesiog pasiunta ir kaltina gelbėtojus už savo ramybės trikdymą, kiti neslepia susižavėjimo ir dėkoja savo didvyriams.

Dovanų gelbėtojai teigė nesulaukiantys.

Gelbėtojos duonos visą gyvenimą nevalgys

Antrus metus Šventojoje dirbantis Vilius Stankus sakė, jog gelbėtoju visą gyvenimą tikrai nedirbs - kam tuomet studijuotų universitete. Darbas paplūdimyje vaikinui - tik pomėgis ir galimybė puikiai praleisti atostogas.

Veterinarijos akademijos studentei Gretai šiame darbe svarbiausia - galimybė pabendrauti su naujais žmonėmis ir pasisemti gyvenimiškos patirties. Tai ne tik savotiškas savęs išbandymas, bet ir atgaiva sielai. Mergina prisipažino, jog prie jūros gera ne tik dirbti, bet ir mąstyti, piešti bei rašyti.

Greta tvirtino, jog tėvai ją auklėjo būti savarankiška, o ji pati visada vadovaujasi tuo, jog gyventi reikia taip, kad vėliau būtų ką anūkams papasakoti.

”Per savo trumpą gyvenimą jau spėjau pabūti ir melžėja, ir važnyčiotoja, ir manikiūrininke, ir padavėja. Gelbėtojos patirtis – dar vienas sau padėtas pliusas“, - sakė Greta Šukytė.

Pasak merginos, kitais metais ji ir vėl planuoja grįžti į gelbėtojų gretas. Jei, žinoma, Gretos nepatrauks nauja, dar neišbandyta sritis.

Viktorija VAŠKYTĖ

• Rašyti komentarą (0)