Aktorystė širdy lieka visą gyvenimą

Pasak kraštietės Daivos Siurblytės, profesionaliam aktoriui būtinas platus emocijų spektras, charakterių spalvingumas ir laisvė.

Iš Kretingos kilusi aktorė Daiva Siurblytė tikino, kad troškimas vaidinti ją lydi visą gyvenimą. Nors kurį laiką kraštietė dirbo valstybės tarnyboje ir aktyviai nedalyvavo su aktoryste susijusiose veiklose, scenos ilgesys tik sustiprėjo – todėl prieš daugiau negu dvejus metus ji sugrįžo į meno pasaulį.

D. Siurblytė prisiminė, kad, besirinkdama studijas, ji kryptingai siekė studijuoti vaidybą. „Lankiau meno mokykloje chorinio dirigavimo ir fortepijono pamokas, šokau tautinius šokius Kretingos rajono kultūros centro kolektyve „Abrozdėlis“, tuometėje III vidurinėje mokykloje (dabar – Jurgio Pabrėžos universitetinė gimnazija) vedžiau įvairius renginius – šimtadienius, paskutinio skambučio šventes. Natūraliai supratau, kad aktorystė bus mano gyvenimo kelias“, – atskleidė pašnekovė.

Dvyliktoje klasėje per atvirų durų dienas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) Daivos abejones dėl tolimesnių studijų išsklaidė būsimasis jos kurso vadovas režisierius Jonas Vaitkus: „Tais metais aktorių kursą rinko Dalia Tamulevičiūtė ir Jonas Vaitkus, atvykus ėmiau dvejoti, ar turiu potencialo mokytis aktorystės meno, nes kiti moksleiviai atrodė kur kas įdomesni, o aš niekuo iš jų neišsiskirianti. Belaukiant susitikimo su kurso vadovais, prie manęs priėjo J. Vaitkus ir paklausė – pas mane atvažiavai stoti? Nustebau, kodėl iš didelės minios moksleivių jis pastebėjo būtent mane.“

Mažas miestelis – ne kliūtis

Anot D. Siurblytės, gyvenant mažame mieste, televizijos ekranuose matomi aktoriai sutaurinami ir sudievinami, o atvykus į Vilnių viskas tampa ranka pasiekiama: „Per stojamuosius egzaminus reikėjo drąsos ir ryžto siekti savo svajonės, tačiau nei mažas miestelis, nei atstumas nėra kliūtis.“

Stodama į LMTA, nesėkmės atveju pašnekovė turėjo kelias alternatyvas, viena jų – stoti į policijos akademiją, tačiau to neprireikė.

„Iš pirmo karto į aktorystės studijų programą LMTA patenka labai nedaug: 1992 metais į aktorystę pakliuvo vienas iš šešiolikos stojusiųjų, buvau viena tų laimingųjų“, – tikino D. Siurblytė.

Moters teigimu, renkantis aktorystę daug žmonių bandė ją atkalbėti nuo šių studijų. Pašnekovė prisiminė, kad stojamųjų egzaminų metu komisijoje buvęs aktorius Antanas Šurna klausė, ar tikrai ji norinti būti aktore, esą ši profesija didelio finansinio stabilumo neužtikrina ir niekada nežinai, kiek vaidmenų turėsi. Jo žodžiais, jei stojantysis turi bent krislą abejonės, šio kelio patartina nesirinkti.

Vaidybos studijos nebuvo lengvos – baigus pirmą kursą, beveik pusė studentų nutraukė studijas. „Disciplinų labai daug – mokydavomės nuo aštuntos valandos ryto iki vienuoliktos vakaro, krūvis buvo didelis, ruošėme ne tik balsą, bet ir kūną – baleto pamokos, scenos judesys, flamenko, fortepijonu grojome ne tik savo partijas, bet ir keturiomis rankomis, dviem fortepijonais, solfedis, vokalas, muzikos istorija, kalbos kultūra. Mūsų kursas buvo muzikinis, tad baigę akademiją įgijome dvigubą profesiją“, – apibūdino D. Siurblytė. Pasak jos, J. Vaitkus – nepaprastas mokytojas, lavinęs ne tik kūną, bet ir protą, ieškojęs žmogaus psichikos ribų: „Jis buvo griežtas – pats iš savęs daug reikalavo, taip pat – ir iš studentų. Jis parengė mūsų kursą negailėti savęs nei gyvenime, nei scenoje. Kreipdamasis į mus sakydavo, kad, vaikai, pailsėsit kapuose, o dabar reikia dirbti, jeigu norite būti įdomūs ir reikalingi.“

Vėlesniais studijų metais D. Siurblytė dirbo ir su Oskaru Koršunovu, nes J. Vaitkus buvo laukiamas ir kitų šalių teatruose. „Truputį gaila, kad nepavyko visų studijų metų praleisti su šiuo režisieriumi. Jis – vienas tų genijų, iš kurio norisis semtis kuo daugau žinių, o jie reikalingi visam pasauliui“, – įžvalgomis pasidalijo kraštietė.

Pirmą kartą D. Siurblytė teatro scenoje kartu su choru pasirodė O. Koršunovo spektaklyje „Labas Sonia Nauji Metai“. Pirmasis moters vaidmuo – Nacionalinio dramos teatro scenoje Augusto Strindbergo dramoje „Sapnas“ įkūnytas Linos, šeimos tarnaitės, personažas.

„J. Vaitkus labai norėjo akcentuoti mano žemaitiškumą, todėl Lina visą spektaklį kalbėjo žemaitiškai. Turėjau dviejų šviesių kasų iki žemės peruką, kuris svėrė nemažai ir visą spektaklį neišeidavau į užkulisius, tad šis vaidmuo kėlė iššūkių“, – su šypsena kalbėjo pašnekovė ir pridūrė, kad režisierius turėdavo labai aiškią viziją, kaip turi atrodyti personažas, jo patarimai sukurti vaidmenį būdavę labai taiklūs.

Lietuvos nacionalinio transliuotojo (LRT) kurtoje laidoje „Kabaretas“ kretingiškė atliko poeto Juozo Erlicko mūzos vaidmenį.

Scenos grandų dovanos

Studijuodama magistrantūroje Vilniuje 1997–1999 m., moteris taip pat dirbo Klaipėdos Mažajame teatre. Ji atliko vaidmenis dviejuose spektakliuose – Džeko Osborno „Atsigręžk rūstybėje“ ir Petro Vaičiūno „Patriotai“. Toje pačioje scenoje D. Siurblytė vaidino su Regina Varnaite, Regina Arbačiauskaite, Liubomiru Laucevičiumi, Viktoru Šinkariuku, Sauliumi Balandžiu, Rolandu Boravskiu.

„Gavau tiesiogiai pamokų iš aktorių, Lietuvos grandų, – ne tik pritaikiau akademines žinias. Pamenu, vaikystėje žiūrėdavau televizijos spektaklį „Amerika pirtyje“, mokėjau jį mintinai, man jis labai patiko, vėliau turėjau galimybę vienoje scenoje pasirodyti su tais pačiais aktoriais“, – prisiminė D. Siurblytė.

Pašnekovė taip pat vaidino serialuose „Giminės“, „Atžalos“, „Likimo valsas“, „Garbės kuopa“: „Tai – dar vienos svajonės išsipildymas. Su aktoriais, kuriuos nuo mažens matai televizijos ekranuose, teko atlikti ne vieną vaidmenį ir iš jų mokytis. Gyvenimas tampa švente, tuo metu nepagalvoji, koks esi laimingas ir apdovanotas, tai pamatai tik praėjus kuriam laikui.“

Aktorei teko paragauti ir laidų vedėjos duonos – 2010-aisiais ji vedė laidą „Duokim garo“.

D. Siurblytės tvirtinimu, tiesioginiame eteryje svarbu gebėti improvizuoti ir nesutrikti iškilus nesklandumams. „Tiesioginis eteris yra labai didelė mokykla – ir liežuvis užstringa, ir mintis nutrūksta, reikia greitai prisitaikyti prie nenumatytų aplinkybių. Baigus laidos filmavimą, jausdavausi tarsi nubėgusi dešimt kilometrų, skaudėdavo ir raumenis“, – atskleidė pašnekovė.

Ji prisiminė, kad kartą, laidos režisierei nepranešus, kad prasideda tiesioginė transliacija, D. Siurblytė užsikalbėjo su kolega Stanislovu Kavaliausku: „Per monitorių pamačiau, kad jau esame tiesioginiame eteryje, sutrikusi pasakiau kolegai, kad mus jau rodo. Atrodo, kad tuo metu praėjo visa amžinybė, o iš tikrųjų tik mikrosekundė. Nieko baisaus nenutiko, tačiau esant tiesioginiame eteryje viską jauti kitaip.“ Anot jos, šiame darbe ji išmokusi ateiti į laidą kaip į geriausių draugų būrį: „Visi kolektyvai kaip viena šeima, gavau labai daug meilės ir nuoširdžių žodžių.“

Nugalėjo meilė vaidybai

Susiklosčius aplinkybėms, D. Siurblytė aštuonerius metus dirbo valstybės tarnyboje – dvejus metus kultūros ministro Remigijaus Vilkaičio patarėja ir šešerius metus Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje Socialinių paslaugų ir priežiūros departamente.

Šią veiklą moteris nutarė nutraukti maždaug prieš trejus metus, sulaukusi vieno telefono skambučio: „Gavau kvietimą dalyvauti atrankoje naujai kuriamame televizijos seriale „Meilė gydo“. Iškart atsisakiau pasiūlymo, tačiau, kelias dienas pasvarsčiusi, nutariau nueiti į atranką. Maniau, numalšinusi savo smalsumą, grįšiu prie įprastų darbų.“

Prieš dešimtmetį D. Siurblytė (trečia iš dešinės) buvo laidos „Duokim garo“ vedėja. Nuotraukoje – laidos kūrybinė grupė, šiemet švenčianti dvidešimtiems metų laidos kūrimo sukaktį.

Vis dėlto, sudalyvavusi atrankoje, aktorė gavo vaidmenį seriale. „Pagalvojau, kad reikia daryti tai, ko labiausiai noriu, ką širdis sako. Ryžausi viską mesti ir išėjau iš valstybės tarnybos, dabar galvoju, kad tai buvo geras sprendimas. Kuo tampu vyresnė, tuo labiau suprantu, kad reikia mylėti save, gyventi dėl savęs, anksčiau mintys buvo sutelktos materialinei gerovei užtikrinti, tačiau svarbiausia – būti laimingu ir neprarasti akių spindesio“, – tikino aktorė.

Pastaruoju metu D. Siurblytę galima išvysti lietuviškuose serialuose „Monikai reikia meilės“, „Bloga mergaitė“ ir „Uošvių nepasirinksi“. Nors teatro scenoje ilgą laiką pašnekovės nebuvo galima išvysti, ji tikisi į ją sugrįžti: „Teatre viskas vyksta čia ir dabar, atlikdamas vaidmenį jauti žiūrovų reakciją, vyksta energiniai mainai, o televizijoje visiškai kitoks darbas, nejauti žiūrovų, nematai jų emocijų ir jokio atsako negauni, tai – du skirtingi dalykai“, – apibūdino pašnekovė.

Cituodama kraštietį aktorių Gediminą Girdvainį, D. Siurblytė teigė, kad, išėjęs į teatro sceną, aktorius tampa tarsi nuogas – žiūrovas gali suprasti, kokie aktoriaus išgyvenimai, mintys, ligos, mentalitetas, ką šiuo metu galvoja: „Aktorius scenoje kenčia, džiaugiasi. Ir, jei scenoje neturima, ką pasakyti, aktorius tampa neįdomus. Kiekvienas spektaklis – vis kitoks, nes ir aktoriaus jausmas, nusiteikimas, emocinė būsena kaskart skiriasi. Tuo teatras žavi, tai – saldu kaip medus.“

Anot jos, aktorystėje kiekvienas turi savo tipažą, faktūrą ir vaidmenų grandį. „Apžvelgus visus vaidmenis, matosi jų panašumas, sutampa tam tikri bruožai. Geram aktoriui būtinas platus emocijų spektras, charakterių spalvingumas ir laisvė. Kuo šios savybės platesnės, tuo aktorius bus įdomesnis“, – tvirtino kraštietė.

Aktorė tvirtino, kad pavasarį buvęs karantinas paskatino iš naujo sudėlioti savo mintis: „Supratau, kad norėčiau daugiau keliauti, tapyti, sugrįžti į teatrą ir dainuoti, nors indus plaudama dainuoju – iškyla atmintyje arijų ištraukos.“

Šiuo metu moteris atostogauja su šeima Kretingoje, į gimtąjį miestą ji sugrįžta kiekvieną vasarą: „Sugrįžtu į gimtinę, labai gerai čia jaučiuosi. Šiemet su vaikais atradome Jauryklos parką, dalyvaujame Kultūros centro rengiamose šventėse, Turizmo informacijos centro ekskursijose, žaviuosi jų darbu ir temų įvairove. Taip pat dažnai užsukame į biblioteką, knygų čia randa ir šešiametė dukra, ir studentas sūnus“, – džiaugėsi kretingiškė.

Pasak D. Siurblytės, Kretingoje kasdien galima atrasti naujų veiklų ir pramogų – puikūs aikštynai įrengti vaikams, daugybė erdvių pasivaikščiojimams: „Viskas išgražinta ir išpuošta, nematau jokio užleisto kampo, kad kažkas būtų pamiršta, viskas stiebiasi ir šviesėja. Tai kelia džiaugsmą.“

Sigita RAZMUTĖ

• Rašyti komentarą (3)