Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Armonikas prikelia antram gyvenimui

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-06-19
Kretingiškis savamokslis muzikantas Juozas Žiulpa per du dešimtmečius įgudo restauruoti dumplinius instrumentus, – įdomiausius jų pasilieka savo kolekcijoje.

Kretingiškis 67-erių Juozas Žiulpa – savamokslis muzikantas, grojantis visokio žanro kūrinius ir įvairiais instrumentais – armonika, akordeonu, pianiniu, saksofonu, gitara, triūba. Jis taip pat – ir savamokslis dumplinių instrumentų restauratorius bei kolekcininkas. Jo kolekcijoje – per 60 senovinių armonikų ir akordeonų, kuriuos jis atkūrė ar savaip perdarė.

Nuo rūmų – ligi apkasų

Vyras vieną po kito ėmė, atrodytų, naujutėlaičius žvilgančius instrumentus nuo savo dirbtuvių lentynų ir plėšdamas dainas, rodė, kokius garsus jie gali išgauti. „90 proc. šių instrumentų buvo visiškai sudūlėję, bet, kai įdedi širdies ir pastangų, negaili laiko, ir štai – instrumentas vėl atgyja“, – užtikrino pašnekovas.

Paklaustas, iš kur gaunąs reikalingų detalių, kurių jau nė seniai niekas nebegamina, nes ir daugumai instrumentų – per 100 metų, atsakė: iš donorų, – taip restauratorius vadina nebeatkuriamus instrumentus. „Štai čia buvo akordeonas: nupjoviau jo klaviatūrą, įmontavau armonikos, o bosai liko akordeono. Čia kaip chirurginė lyties keitimo operacija“, – juokavo meistras.

Kiekvienas į J. Žiulpos rankas pakliuvęs instrumentas turi savo istoriją, ir apie kiekvieną jų kolekcininkas galėtų pasakoti ilgai. Pagaminti Austrijoje, Vokietijoje, Italijoje, Švedijoje ir įvairiais keliais dar tarpukariu atkeliavę į Lietuvą, pavienių turtingų ir neturtingų muzikantų virkdyti orkestruose ir dvaruose, rūmuose, kaimų sodybose ir net apkasuose.

Juozo Žiulpos atkurtų instrumentų kolekcija.

Su ornamentais ir svarovskiais

Vokiški „Hohner“ instrumentai stebina savo estetika: vienas jų elitinis gelsvai-juodai raštuotas su raudonomis dumplėmis, jo korpuse įspausta data, kad garantinis remontas numatytas 1935 m.; kito instrumento mediniame korpuse įspausti ornamentai.

Iš nerūdijančio plieno pagamintą akordeoną J. Žiulpa vadina trofėjiniu: atkūrė ir dar išpuošė svarovskiais. „Įsigijau jį už 15 litų Kretingoje per mugę.

Pamačiau prie jaunimo palapinės įsitaisiusį stipriai įgėrusį dėdę, kuris siūlė praeiviams pirkti nudrengtą instrumentą. Apėjau mugę, jis vis dar tebesėdi, – priėjau ir suderėjom“, – pasakojo restauratorius.

Rusijoje, Peterburge, pagamintos armonikos tikrojo amžiaus kolekcininkas sakė nė neįsivaizduojąs, nes įsigijo iš 80-mečio vyro, kuris pasakojo, kad ją, jau dėvėtą, jaunystėje įsigijęs jo tėvas.

Mažą dumplinę armonikėlę J. Žiulpa vadina klounų armonika, nes tokia grojama cirkuose: „O čia rusiškas instrumentas „Krasnyj partizan“, sužinojau, kad juo kareiviai ir apkasuose maldė namų ilgesį.“

Tarp atkurtų armonikų ir akordeonų įsimaišo ir vienas kitas styginis instrumentas – gitara, kankles primenanti citra, tačiau labiausiai stebina, sakytum, išdidžiai lyg karalius miklių muzikanto pirštų laukianti švediška fisharmonija. Šią J. Žiulpa ypač vertina dėl geros būklės: „Seniau meistrai, gamindami tokius instrumentus, kaip ir į laikrodžius, įtaisydavo slapukus, – juos jie vieni ir težinodavo. Aš jį suradau ir man ardyti fisharmonijos nereikėjo.“

Groja nuo 5-erių metų

Vyras pasakojo, kad senoviniais instrumentais jis susidomėjęs gerokai prieš du dešimtmečius, paskatintas brolio Antano, renkančio senienas, kuris jų ieškodamas išvažinėjo kaimus ir atokius vienkiemius. „Sykį prašneko, kad ant vienos trobos viršaus mėtosi armonika, šeimininkas paspyręs ją koja, pasakė – į pečių. Paklausė manęs, gal parvežti. Ši buvo taip „sudrapalinta“, kad teko naujas dumples jai pagaminti. Nuo to ir užėjo „interesas“, broliui sakiau: jei dar kokią užmatysi, parvežk“, – restauravimo darbų pradžią, kai mokėsi iš skurdžios literatūros, prisiminė šiandieną jau įgudęs meistras.

Jis neslėpė, kad šiandieną užsiimančių instrumentų restauravimu per visą Žemaitiją tėra vos keletas, o ir šie tarpusavyje nesidalija savo meistrystės paslaptimis.

Šis iš Mažeikių apylinkių kilusio J. Žiulpos pomėgis gimė iš kito pomėgio muzikuoti, kurį paveldėjo iš tėvo ir senelio – abu buvę kaimo muzikantai. Groti pradėjo neturėdamas nė 5-erių. „Tėvas nupirko rusišką armonikėlę, pamokė, kaip užsidėti. Ir išėjo visi į bulviakasį, palikę vieną mokytis. Kai grįžo, pirmą pamoką buvau išmokęs. Taip ir pradėjau muzikuoti. Trečioj klasėj tėvai nupirko akordeoną, o 9 klasėje jau uždarbiavau, grodamas šokiuose kultūrnamy. Muzikantai grupėj buvo pasidaliję instrumentais, tad teko išmokti groti ir triūba, saksofonu, gitara, klavišiniais“, – savo muzikinį kelią prisiminė ilgainiui ir vestuvių muzikantu tapęs pašnekovas.

Abu vaikai – muzikalūs

Tarnaudamas Juodosios jūros laivyne Kryme, kreiseryje „Groznyj“, J. Žiulpa grojo orkestre klarnetu. Prieš tai buvo įstojęs mokytis į Kauno politechnikos institutą radioelektronikos specialybės, tačiau jos neįgijo: „Įsivaizdavau – duos radijo aparatą ir mokys, kaip jį taisyti. Bet vietoj praktinių žinių grūdo marksizmą-leninizmą. Mečiau mokslus ir išėjau tarnauti.“

Grįžtant jo laukė būsima žmona Irena, kuri, baigusi choreografijos studijas, buvo paskirta mokytojauti į Darbėnus. Taip ir atvykę abu į mūsų kraštą, čia ir pasilikę: Juozas įsidarbino laborantu dabartinėje Darbėnų gimnazijoje, vėliau teko rūpintis ūkiu Marijono Daujoto progimnazijoje ir Švietimo skyriuje.

Tėvo ir kitų muzikalių giminės vyrų pėdomis pasekė I. ir J. Žiulpų sūnus Laimonas: jis yra muzikantas ir kompozitorius, sukūręs dainų populiarioms grupėms „Pikaso“, „Mango“, „Geltona“, tarp jo sukurtų šlagerių – „Alyvos“ ir „Šiurpuliukai“. Duktė Gileta yra pradinių klasių mokytoja, ji taip pat mokėsi muzikos Kretingos meno mokykloje.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas