Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Šv. Mišias už Praną Kniūkštą aukojo Kalnalio Šv. Lauryno parapijos klebonas Mindaugas Nausėda.

Kalnalio Šv. Lauryno bažnyčios varpų skambesys į paskutinę žemiškąją kelionę šeštadienį lydėjo kraštietį kalbininką, ilgametį aktyvų lietuvių kalbos puoselėtoją, „Kalbos kultūros“ leidinio vyriausiąjį redaktorių Praną Kniūkštą (1933–2020), amžinojo poilsio atgulusį senelių Kazimiero ir Agnieškos Kniūkštų kape.

Amžino poilsio – gimtajame krašte

Atsisveikinti su iškiliu kalbininku, filologijos mokslų daktaru ir pareikšti užuojautos jo žmonai Genei, sūnui Vytautui bei kitiems artimiesiems į Kalnalio bažnyčią suvažiavo buvę Prano Kniūkštos bendradarbiai, kolegos iš Vilniaus, kraštiečiai iš viso Kretingos rajono.

Šv. Mišias aukojęs Kalnalio Šv. Lauryno parapijos klebonas Mindaugas Nausėda priminė, kad P. Kniūkšta gimė netoliese esančiame Barzdžių kaime. Išvykęs mokslų tęsti į Vilnių ir vėliau jame gyvenęs ir dirbęs, P. Kniūkšta nepamiršo ir savo gimtojo krašto, į kurį vis atvažiuodavo. Be mokslinių darbų ir straipsnių, skirtų lietuvių bendrinei kalbai ir kalbos kultūrai, kalbininkas parengė leidinius, skirtus apylinkių vietovardžių kilmei, giminės ir krašto istorijai.

„Pranas Kniūkšta visada mums liks pavyzdys žmogaus, nuoširdžiai mylėjusio gimtąją kalbą ir neužmiršusio gimtinės. Jam turime būti dėkingi ir už tai, kad girdime autentiškai skambančius Žemaičių Kalvarijos kalnus: jis įdėjo daug darbo ir pastangų, kad Žemaičių Kalvarijos kalnai būtų įtraukti į nacionalinio Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą ir nuo šių metų kovo būtų oficialiai pripažinti Lietuvos kultūros vertybe“, – linkėdamas, kad velionio sielos kelionė Amžinybės jūra į Viešpaties buveinę būtų kuo ramesnė, sakė klebonas M. Nausėda.

Atsisveikino su iškiliu kalbininku

Po pamaldų užuojautos žodžius artimiesiems tarė Kretingos rajono vicemeras Dangiras Samalius, sakęs, jog P. Kniūkštos gyvenimą galima apibūdinti keturiais žodžiais: darbas, meilė, tiesa, laisvė, – ir akcentavęs, kad kalbininko nuveikti darbai reikalavo daug kantrybės ir pasiaukojimo.

„Puoselėdamas lietuvių bendrinę kalbą mokslininkas nuolat ieškojo kompromiso tarp taisyklingos kalbos ir meninio žodžio. Jam iki paskutinių gyvenimo dienų labiausiai rūpėjo, kad bendrinė lietuvių kalba neliktų nutaisyta, nudrožta ir plika kaip bešakė pušis, rūpėjo administracinės ir mokslinės kalbos tikslumas, aiškumas, logiškumas, bet lygiai taip pat – meninės kalbos vaizdingumas, gyvumas, pagaulumas“, – akcentavo D. Samalius.

Kolegą, ilgametį bendradarbį, bičiulį, mokytoją iš pašaukimo, kalbininką visa savo esybe prisiminė Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Albina Auksoriūtė. Ji priminė, kad profesinę veiklą pradėjęs kaip pedagogas Dieveniškių vidurinėje mokykloje, nuo 1967-ųjų P. Kniūkšta dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, o atkūrus Lietuvių kalbos institutą nuo 1991 iki 2000 m. vadovavo Kalbos kultūros skyriui.

Atsisveikinti su iškiliu lietuvių kalbos puoselėtoju susirinko jo artimieji, kolegos ir kraštiečiai.

„Prano Kniūkštos darbų laukas buvo platus ir įvairiapusis: jis rašė mokslinius veikalus, nuo 1971 iki 2002 m. buvo tęstinio leidinio „Kalbos kultūra“ rengėjas. Ypač daug jėgų ir energijos kalbininkas skyrė kalbos norminamajai veiklai ir šviečiamajam darbui: tyrė ir vertino naujus probleminius kalbos reiškinius, rengė ir teikė jų vartojimo rekomendacijas. Jis įdėjo daug pastangų, kad valstybinės lietuvių kalbos statusas būtų įtvirtintas ne tik teisiškai, bet ir praktiškai, Seimui teikė pagrįstus siūlymus dėl asmenvardžių rašymo dokumentuose“, – sakė A. Auksoriūtė.

Pasak kalbėjusiosios, ypač daug Pranas Kniūkšta nuveikė tirdamas ir normindamas administracinę kalbą: parašė daugybę straipsnių, kaip ekspertas vertino dokumentų projektų kalbą, teismams rašė kalbos ekspertizes, vedė seminarus kanceliarinės kalbos klausimais.

„Atsisveikinti visada yra sunku, net kai išsiskiri tik trumpam. O kai išlydi gerbiamą ir mylimą žmogų į kelią, apie kurį nežinai nieko – ypač sunku“, – prisipažino daug metų kartu su kalbininku bendradarbiavęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis, Praną Kniūkštą pavadinęs didžiu kalbininku, tikru lietuvių kalbos patriotu, kurio nuveikti darbai liks Lietuvos ir lietuvių kalbos istorijoje.

Dalijosi prisiminimais

Po atsisveikinimo ceremonijos, kurios metu urna su P. Kniūkštos pelenais jo paties išreikšta valia buvo nuleista į Kniūkštų giminės senolių Kazimiero (1849–1938) ir Agnieškos (1859–1946) kapą, artimieji, giminės, bičiuliai – ir iš sostinės atvykę paskutinio „Sudiev“ ištarti kaimynai, ir kartu mokyklą baigę draugai, – bendradarbiai ir kolegos turėjo progos su kalbininko žmona Genute ir sūnumi Vytautu pasidalinti prisiminimais.

Kalbininkė dr. Jūratė Sofija Laučiūtė sakė, kad P. Kniūkšta – vienas iš tos garbingos didžių žemaičių plejados, kurie, sekdami savo protėvių pavyzdžiu, pirmųjų šokdavusių į pagalbą ginti Lietuvos priešams užpuolus, dabar irgi tęsia tradiciją rengdami talkas lietuviams ir padėdami ginti, puoselėti ir saugoti lietuvių kalbą.

Kalbėjusieji prisiminė, kad visiems, pažinojusiems P. Kniūkštą, didelį įspūdį darė jo begalinis darbštumas, tylus atsidavimas kasdieniam darbui. Kolegos sakė, kad kalbininko žodis būdavo taupus, bet tvirtas, logiškas, aiškiais punktais dėstomas, svariais argumentais remiamas. Ir visai kitokį jį prisiminė tie, kas turėjo progos pabūti su juo linksmesniuose susiėjimuose, kai nušvisdavo kalbininko akys, prasidėdavo įdomiausių istorijų pasakojimai, o kai kada nuskambėdavo ir poezijos posmai.

Gaudžiant varpams, laidotuvių procesija pajudėjo iš bažnyčios į Kalnalio kapinaites.

Grįžo prie ištakų

P. Kniūkštos sūnus Vytautas prisiminė, jog tėvą su gimtaisiais kraštais siejo ypatingas ryšys: jis akcentuodavęs, kad čia, Barzdžiuose ir Salantų apylinkėse, buvo jo ir jo giminės pradžių pradžia, ištakos, čia jis pats pradėjo puoselėti lietuvybę.

Kalbininkas nuolat grįždavęs į gimtinę: iš pradžių per studentų atostogas, vėliau jau su žmona ir sūnumi traukiniu atvažiuodavęs iki Kretingos, iš ten autobusu – iki gimtojo kaimo, dar vėliau, motinai persikėlus į Grūšlaukę, lankydavo ją ten. Paklaustas, ar Žemaitijoje tėvas kalbėdavo bendrine lietuvių kalba ar tarmiškai, V. Kniūkšta sakė, kad visaip: į artimesnę „literatūrinei“ kalbą pereidavo kreipdamasis į sūnų, su ilgą amžių nugyvenusia mama ir kaimynais šnekėdavo žemaitiškai. „Aš, tiesą sakant, sunkiai suprasdavau, ką močiutė ir kaimynai kalba“, – prisipažino kalbininko sūnus.

Pats pasirinkęs ekonomisto specialybę, V. Kniūkšta juokavo, kad kai kas iš tėvo jam vis dėlto persidavė: „Esu kalbininko sūnus – rašau be klaidų. Nuo mažumės būdavo smagu su tėvu ieškoti žavesio kalboje. Tiek man, tiek jam patikdavo ir „pašposyti“: būdavo, ateinu, ir tyčia sakau: „reikia uždaryti „fortkę“, „ciongas“ traukia“. Jis atgal: „paimk „čierkas“, jos „duchovkėj“.

„Paūgėjęs supratau ir gerbiau jo veiklą, – tęsė V. Kniūkšta. – Tėvas išties nuoširdžiai išgyveno dėl lietuvių kalbos būklės. Paskutiniu metu jį labiausiai neramino dabartinis požiūris į kalbą, lietuvių – valstybinės – kalbos stūmimas iš visų gyvenimo sričių, sakydavo: anuomet gimtąją kabą stūmė rusų kalba, dabar gi prasidėjo visuotinė „anglifikacija“. Jam kliūdavo vieši užrašai, kavinių ir restoranų iškabos tik anglų kalba. Neramino ir tai, kad į lietuvišką raidyną norima įkišti tris jam nebūdingas raides – lotyniškus rašmenis. Ir paskutiniuosiuose savo straipsniuose jis šias jam, kalbininkui, skaudžias temas nagrinėjo.“

---

Pranas Kniūkšta (1933 09 24–2020 05 04) gimė Barzdžių kaime, Salantų valsčiuje, Kretingos apskrityje. Mokėsi Klausgalvų pradžios mokykloje, nuo 1946 m. – Salantų vidurinėje mokykloje, 1954–1959 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Nuo 1967 m. dirbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute. 1971 m. apgynė filologijos mokslų kandidato (dabar – daktaro) disertaciją. Atkurtame Lietuvių kalbos institute nuo 1991 iki 2000 m. vadovavo Kalbos kultūros skyriui.

Nuo 1971 iki 2002 m. buvo tęstinio leidinio „Kalbos kultūra“ rengėjas. 1987–1991 m. buvo Lietuvių kalbos komisijos sekretorius, 1992–1999 m. – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narys.

Kalbininkas parašė po keletą skyrių svarbiausioms XX a. antrosios pusės lietuvių kalbos gramatikoms (Lietuvių kalbos gramatikai (3 t.), Dabartinės lietuvių kalbos gramatikai, rusų kalba išleistai Lietuvių kalbos gramatikai), taip pat prisidėjo prie norminamojo leidinio „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ parengimo, su talkininkais parengė leidinį „Kanceliarinės kalbos patarimai“ ir monografiją „Administracinė kalba ir jos vartosena“, Mokomąjį lietuvių kalbos rašybos ir kirčiavimo žodyną ir populiarųjį Lietuvių kalbos žinyną.

  P. Kniūkšta paskelbė mokslo straipsnių kalbos kultūros, sociolingvistikos, grožinės literatūros kalbos, administracinės kalbos klausimais. Reikšmingiausi iš jų sudėti į straipsnių rinkinius „Kalbos vartosena ir tvarkyba“, „Tarp gramatikos ir politikos“, „Tarp meninės kalbos ir gramatikos“. Įvairiuose laikraščiuose ir leidiniuose publikavo daug straipsnių aktualiais kalbos tvarkybos ir politikos klausimais.

Livija GRAJAUSKIENĖ


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas