Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Neįgalūs sutuoktiniai stengiasi gyventi be vaistų

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Sveikata
  • 2006-04-07

Keturiasdešimt penkerių Virginija Šideikienė nuo jaunystės serga išsėtine skleroze. Jau dešimt metų moteris prikaustyta prie invalido vežimėlio. Jos vyras – keturiasdešimt septynerių Pranas Šideikis – yra neįgalus po traumos: jam paralyžiuota kairė kūno pusė. Sutuoktiniai tikino suprantą, kad išgyti nuo negalės nėra jokių vaistų. Pats veiksmingiausias vaistas jiems yra ramybė.

Savo negalią Virginija ir Pranas Šideikiai kompensuoja buvimu gamtoje, užsiėmimais Dienos veiklos centre. Ramybė ir santarvė šeimoje - jiems pats geriausias vaistas. Džiaugsmo teikia ir devynerių metų augintinis pudelis Nilas.
Galvoje nešioja plokštelę

Prieš dvidešimt penkerius metus, iškritęs iš bortinio sunkvežimio, Pranas patyrė galvos traumą. Vyriškis septynias paras išbuvo komos būsenoje, po to aštuonis mėnesius gulėjo ligoninėse.

„Per avariją buvo „nunešta“ dešinė smegenų pusė. Gydytojai įstatė plokštelę. Tų pačių, 1981m., gruodį paslydęs griuvau ir vėl patyriau galvos traumą – atšoko plokštelė. Tačiau neurochirurgas Pakutinskas nesiryžo jos judinti, kad nepažeistų smegenų dangos“, - pasakojo vyriškis, čiuopdamas ties dešiniu smilkiniu surambėjusį iškilimą.

Pasak P.Šideikio, po traumų prasidėjo nuolat besikartojantys epilepsijos priepuoliai. „Jų artėjant net nepajausdavau. Atsibusdavau begulįs ant žemės“, - tvirtino žmogus. Prieš kelerius metus jam buvo atlikta galvos kompiuterinė tomografija: nuotrauka parodė, kad traumuotoje galvos pusėje yra susiformavusi cista. Gydytojai siūlė ją operuoti. „Išsigandau, kad neparalyžiuotų ir kitos kūno pusės, todėl operacijos atsisakiau“, - sakė vyriškis, tvirtindamas, jog cistą jam pačiam pavyko išsigydyti liaudiškomis priemonėmis.

Ligi tol, ant Prano, jam labai skaudėdavę galvą prieš orų permainas. Dabar – kur kas rečiau. Nebe tokie dažni ir epilepsijos priepuoliai, jie atsikartoja kas 3-4 mėnesiai. „Artėjančius priepuolius nujaučiu: pradeda traukti kairiąją kūno pusę. Pojūtis primena savijautą, kai prieš traukiant dantį, suleidžiami vaistai ir pamažėle prasideda jų veikimas. Prigulu, ramiai pabūnu keletą minučių, ir blogumas atslūgsta“, - tvirtino pašnekovas.

Ligą paveldėjo iš motinos

Virginija pasakojo, kad ankstyvoje jaunystėje pasižymėjusi trykštančia energija. Tačiau jau dešimtoje klasėje pajutusi pirmuosius klastingos ligos požymius: silpnumą kojose, raibuliavimą akyse. „Baigiau vienuoliktą klasę, norėjau stoti į aukštąją mokyklą. Bet dėl prastos savijautos pasirinkau technikumą, kurio vis vien nebaigiau. Stigo jėgų: kojos nelaikė, linko per kelius. Klaipėdos ligoninėje nustatė diagnozę – išsėtinė sklerozė“, - pasakojo moteris.

Virginijai tai nebuvo „perkūnija iš giedro dangaus“, mat, šia liga jau sirgo jos mama. Ji žinojo, kad liga yra paveldima.

Moteris tikino, jog pagal motinos pavyzdį jau buvo „susipažinusi“ su šia liga. Vėliau daug apie ją skaitė, domėjosi. „Teks atgulti. Dabar jau silpsta dešinė ranka. Gerai, kad liga „nekerta“ per atmintį, - su artėjančia lemtimi Virginija jau susitaikė. - O ką padarysi, jei taip skirta. Jei draskysies iš nevilties, sau tik blogiau pasidarysi. Šios ligos atveju ramybė – pats geriausias vaistas. Neturėsi ramybės – greičiau priartinsi baigtį“.

V.Šideikienės sesuo, 41-erių Loreta, tą ligą taip pat paveldėjo iš motinos. „Ji irgi jau sėdi vežimėly. Tik liga jai pasireiškė vėliau negu man“, - sakė Virginija.

Išsėtinė sklerozė nėra dažna liga. Pasak moters, Kretingoje ji pažįsta tik du asmenis su šia diagnoze.

Pašnekovė tikino, jog nėra vaistų išgydyti jos ligą, tad be reikalo „sintetikos“ ir nevartojanti. Juolab, kad jokių vaistų nei jos, nei vyro ligų eigai pristabdyti valstybė nekompensuoja. Pavasarį ir rudenį moteris perka tik vitaminus ir papildus.

Laukia įrengiant liftą

„Mokomės gyventi be vaistų. Pats veiksmingiausias vaistas mums – santarvė ir judėjimas“, - tvirtino Pranas.

Vyriškis sakė, jog pats savo valia įveikė negalią: po operacijos daug vaikščiojęs, judėjęs po gamtą. „Ir dabar nesulaukiu, kada nutirps ledas, kad galėčiau pėsčias nueiti pažvejoti į Kurmaičių tvenkinį“, - džiaugsmingais lūkesčiais pasidalijo Pranas.

Kone kasdien iš antro aukšto laiptais jis viena ranka nuneša vežimėlį, po to – Virginiją, ir abu mėgaujasi grynu oru.

Šį lapkritį bus jau 19 metų, kaip Virginija ir Pranas yra vedę. Nors Pranui tai – antroji santuoka, vyriškis tvirtino, jog vesdamas Virginiją, žinojo apie jos ligą. Žinojo, kad liga progresuos. „Kai myli, galvoji, kaip yra šiandien. O kas bus rytoj - nežinome nė vienas“, - kalbėjo pašnekovas.

„Gydytojus – Slipkų ir Balskuvienę – vadiname piršliais. Abu gulėjome ligoninėje ir susipažinome. Aš tada dar nesėdėjau vežimėlyje, dar galėjome pasimėgauti pasivaikščiojimais palei Pastaunyką“, - nostalgiškais prisiminimais dalijosi Virginija.

Sutuoktiniai dabar kas antradienį vyksta į Dienos veiklos centrą. Virginija iki pietų mokosi kompiuterinio raštingumo, mankštinasi, jai atliekamas masažas, o Pranas treniruojasi sporto salėje. Popiet Virginija lanko siuvimo užsiėmimus, Pranas – keramikos.

Šeima šiuo metu remontuoja butą. Kiek pajėgia, „krapštosi“ ir pats Pranas, bet pagrindinius darbus atlieka kaimynas. „Kaip ir visi žmonės, galvojame apie ateitį. Norisi susitvarkyti buitį. Bet didelių planų nekuriame: bus kaip bus. Aš galiu atgulti pirmesnis už Virginiją“, - ramiai mintis dėstė pašnekovas.

Pranas pasidžiaugė, jog, kažkada mynęs valdžios slenksčius, šiandien turi išrūpinęs nuosavą „lizdą“ Kretingos daugiabutyje. Ir tikino kreipęsis į Seimo atstovą, rajono valdžią, Invalidų draugiją, kad jiems būtų įrengtas specialus liftas, pakeliantis į antrą namo aukštą. Dabar Šideikiai laukia, kada bus tesėtas duotas pažadas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas