|
|
|
Grafai Tiškevičiai. Nuo Berdyčivo iki Kretingos
Šiemet sukanka 185 metai, kai gimė grafas Juozas Tiškevičius, prieš 145 metų oficialiai pradėjęs valdyti Kretingos dvarą. Šiuo straipsniu tęsiame pažintį su grafų Tiškevičių gimine, kilusia iš Ukrainos ir iš ten per Baltarusiją atsikėlusia į Lietuvą. Biržų linijos Tiškevičiai Tiškevičiams kuriantis etninėse Lietuvos žemėse, pagrindine jų valda virto Biržų (Astravo) dvaras, tapęs lietuviškos grafų Tiškevičių giminės II (Biržų) linijos branduoliu. Pirmasis į Biržų valdą įžengė Lahoisko linijos įkūrėjo Vasilio Tiškovičiaus (Bazilio Tiškevičiaus) VII kartos palikuonis, Kosino, Dubingių ir Valažino valdytojas, pulkininkas Juozapas Ignotas Tiškevičius (1724–1815). Jis nepilnamečio Biržų savininko kunigaikščio Domininko Jeronimo Radvilos globėjams paskolino nemažą pinigų sumą ir už tai kaip skolos garantą užstatu 1804 m. gavo valdyti Biržų dvarą, kurį galėjo išsipirkti paveldėjimo teise. Biržų dvarą išsipirkti Juozapas Ignotas 1811 m. leido sūnui Mykolui Juozapui Tiškevičiui (1761–1839), po tėvo mirties paveldėjusiam ir kitas valdas. Iš pradžių šis rezidavo Valažine, o vėliau savo šeimos rezidenciją perkėlė į Biržų valdos administracinį centrą – Astravo dvarą. Plėsdamas savo žemės valdas, Mykolas Juozapas pirmasis iš grafų Tiškevičių susidomėjo Lietuvos pajūriu: 1824 m. už 177 tūkst. 171,88 sidabro rublio iš lenkų generolo Pranciškaus Ksavero Niesiolovskio nupirko Palangos valdą su Darbėnų ir Grūšlaukės dvarais, o 1828 m. iš rusų generolo Dmitrijaus Zubovo už 250 tūkst. sidabro rublių išsinuomojo 9 metams Kretingos valdą. Nuo to laiko grafai Tiškevičiai tapo pajūrio žemaičių žemėse plytėjusių dvarų savininkais. Atvykę į naująsias savo valdas dažniausiai apsistodavo Darbėnų dvare, kuris tuo metu buvo Palangos valdos administracinis centras. Po Mykolo Juozapo mirties Biržų dvaras atiteko vyriausiajam sūnui Jonui Konstantinui Tiškevičiui (1801–1862). Jis įsteigė dvare valstiečių vaikams lietuvišką mokyklą, 1857–1861 m. pastatė mūrinę Biržų šv. Jono Krikštytojo bažnyčią. Prie Biržų esantį Astravo dvarą pasirinko nuolatine savo rezidencija, ėmėsi statyti jame naują sodybą, 1862 m. įsteigė Biržų majoratą su 50 tūkst. ha žemės, tapo pirmuoju ordinatu ir grafų Tiškevičių II (Biržų) linijos įkūrėju.
Jaunesnysis Jono Konstantino brolis Benediktas Emanuelis Tiškevičius (1801–1866) paveldėjo Dubingių dvarą, o vėliau įsigijo Nemėžio ir Raudondvario dvarus. Raudondvario pilį jis restauravo, įrengė joje šeimos rezidenciją, šalia kurios įkūrė parką, pastatė Šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčią ir įsirengė šeimos mauzoliejų. Šios valdos paveldėtojus neoficialiai imta vadinti Raudondvario Tiškevičiaus. Iš jų plačiai garsėjo keliautojas, fotografas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935), sėkmingai dalyvavęs pasaulinio mąsto fotografijų parodose. Jis ne kartą lankėsi Kretingoje. Šiuos vizitus mena jo darytos kretingiškių grafų nuotraukos bei paskutiniojo bernardinų vienuolyno gvardijono tėvo Jeronimo Juozapo Beržanskio portretas. Jauniausias Jono Konstantino ir Benedikto Emanuelio brolis Juozapas Mykolas Tiškevičius (1805–1844) paveldėjo Valažino, Maladečino, Palangos, Grūšlaukės ir Darbėnų dvarus. Reziduodamas Valažine, pastatė Šv. Juozapo bažnyčią. Vilniuje jam atiteko prabanga ir puošnumu garsėję paskutiniojo Skuminų šakos atstovo Liudviko Skumino Tiškevičiaus rūmai, kuriuose šeima su artimaisiais leisdavo žiemas. Juozapui Mykolui anksti iškeliavus amžinybėn, našlaičiais likusiais jo vaikais ėmėsi rūpintis bevaikis brolis, Biržų ordinatas Jonas Konstantinas Tiškevičius. Jis rėmė visų trijų sūnėnų mokslus Sankt Peterburgo vidurinėse ir karo mokyklose, kiekvienam testamentu užrašė pasakiškas tuo metu sumas – po milijoną sidabro rublių. Po Jono Konstantino žūties Biržų majoratą su naujai pastatytais Astravo dvaro rūmais paveldėjo ir antruoju Biržų ordinatu tapo vyriausias sūnėnas Mykolas Tiškevičius (1828–1897), po tėvo Juozapo Mykolo mirties jau valdęs Kosino dvarą. Jis gyveno Paryžiuje ir Romoje, daug keliavo, kolekcionavo meno vertybes ir senienas, domėjosi archeologija, dalyvavo Egipto, Pompėjos ir Herkulanumo archeologiniuose kasinėjimuose.
Gyvendamas užsienyje, neturėjo laiko deramai prižiūrėti savo dvarų. Nutaręs persikelti nuolat gyventi į Romą, Biržų majoratą 1872 m. perdavė vyriausiajam sūnui Juozapui Tiškevičiui (1850–1905). Šis taip pat buvo linkęs į kolekcionavimą, labiausiai domėjosi numizmatika. Todėl majoratą 1880 m. užrašė jaunesniajam broliui Jonui Antanui Tiškevičui. Išvykęs į Poznanės kraštą, apsigyveno žmonos dvare Voinove. Ten parašė ir Poznanėje 1903 m. išleido istorinį veikalą apie grafų Tiškevičių giminę „Tyszkiewiciana“. Ketvirtasis Biržų ordinatas Jonas Antanas Tiškevičius (1852–1901) tapo vienu turtingiausių Lietuvos didikų. Iš pradžių su žmona Klementina gyveno Paryžiuje, o grįžę į Lietuvą įsikūrė Vilniuje įsigytuose namuose. Netoli jų Neries krantinėje priešais Žemutinę pilį 1884–1888 m. pasistatė rūmus, kuriuose šiuo metu veikia Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. Paskutiniuoju Biržų ordinatu 1901 m. tapo vienintelis Jono Antano sūnus Alfredas Jonas Tiškevičius (1882–1930). Baigęs Krokuvos Jogailos universitetą, jis tarnavo Rusijos husarų daliniuose, dalyvavo Rusijos–Japonijos kare. Demobilizavęsis Sankt Peterburge baigė diplomatų kursus, dirbo valdininku Rusijos užsienio reikalų ministerijoje ir ambasadoje Londone. 1918 m. palaikė Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, 1919 m. atstovavo mūsų šaliai Paryžiaus taikos konferencijoje, su diplomatine misija vyko į Vatikaną tartis su popiežiumi Benediktu XV dėl Lietuvos ir Šventojo Sosto diplomatinių santykių, 1920–1921 m. buvo Lietuvos diplomatiniu atstovu Londone. Vėliau iki mirties gyveno Paryžiuje.
Jaunesnysis Biržų ordinato Mykolo Tiškevičiaus brolis Jonas Vytautas Emanuelis Juozapas Tiškevičius (1831–1892) Vilniaus ir Kauno gubernijose bei Lenkijos karalystėje valdė 7 dvarus. Pagrindinis buvo Valažino dvaras, iš kurio šeimos rezidenciją grafas sumanė perkelti arčiau Vilniaus, į įsigytą Trakų Vokės dvarą. Jame dar 1856 m. pastatė koplyčią, į kurią pervežė tėvo Juozapo Mykolo ir sesers Kristinos palaikus, o 1857 m. palaidojo motiną Oną Tiškevičienę. Sumanęs čia įrengti šeimos rezidenciją, pagal architekto Leandro Jano Markonio projektą virš senųjų rūmų rūsių 1876–1880 m. išmūrijo neoklasicistinius rūmus, primenančius Lenkijos karalių rezidenciją Varšuvos Lazenkose. Interjerą papuošė tapybos ir taikomojo meno kūriniais, kurių didžiąją dalį įsigijo 1864 m. Paryžiuje surengtose brolio Mykolo kolekcijos varžytinėse. Grafui mirus, 1892 m. Trakų Vokės ir Valažino savininku tapo sūnus Jonas Tiškevičius (1867–1903). Trakų Vokėje jis įsteigė žuvivaisos ūkį, o 1898–1900 m. atnaujino parką, kurį projektavo ir kūrė prancūzų landšafto architektas Eduardas Fransua Andrė. Jonui anksti apleidus šį pasaulį, jo valdas paveldėjo mažametis sūnus Jonas Mykolas Tiškevičius (1896–1939). Jis augo Lenkijoje, o Trakų Vokės ir Valažino dvarus perėmė sulaukęs pilnametystės. Jonas Mykolas buvo Vilniaus ulonų pulko atsargos poručikas, aukščiausio Lenkijoje karinio apdovanojimo – ordino „Virtuti Militari“ kavalierius, 1930–1935 m. – Lenkijos seimo narys. Žuvo 1939 m. dviviečio lėktuvo katastrofoje. Pagal iš anksto pareikštą jo valią, karstas su palaikais buvo parvežtas į Trakų Vokę ir palaidotas šalia koplyčios. Siekiant atskirti Trakų Vokės valdytojų šeimas iš kitų grafų giminės atstovų, jie dažniausiai neoficialiai vadinami Vokės Tiškevičiais
Kretingos (Lentvario) Tiškevičiai Valažino dvare vaikystę su broliais leido jauniausias Biržų ordinato Mykolo ir Trakų Vokės valdytojo Jono Vytauto Emanuelio brolis Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Tėvui mirus, jis Vilniuje paveldėjo Tiškevičių rūmus bei kuklias Izabelino ir Palangos dvarų valdas. Sėkmingai investavęs iš dėdės testamentu gautą milijoną rublių, gyvenimo pabaigoje valdė jau 27 dvarus Kuršo, Kauno, Minsko ir Vilniaus gubernijose. Tuo metu jo šeimą reprezentavo senoji rezidencija Lentvaryje su vielos ir vinių fabriku bei 1878 m. įkurta naujoji rezidencija Kretingos dvare su garsiuoju Žiemos sodu, pirmąja Lietuvoje elektros stotimi ir telefono ryšio linija. Juozapo šeima nesudarė atskiros grafų Tiškevičių šeimos linijos. Iš pradžių jie neoficialiai vadinosi Lentvario, o nuo XIX a. 8-o deš. pabaigos – Kretingos Tiškevičiais. Juozapo sūnūs aktyviai dalyvavo krašto politiniame ir visuomeniniame gyvenime, globojo mokslą ir meną. Vladislovas, Juozapas ir Feliksas Vincentas Tiškevičiai pastatė iki šių dienų lankytojus traukiančias reprezentacines Lentvario, Užutrakio ir Palangos dvarų sodybas su gražiausiais krašte parkais. Sūnus Antanas Tiškevičius steigė ir plėtojo Vilniaus pramonės ir prekybos infrastruktūrą, duktė Marija Tiškevičiūtė 1898 m. Kretingoje įkūrė pirmąjį Lietuvoje lietuvišką vaikų darželį. Sūnus Juozapas Tiškevičius 1901 m. įsteigė Užutrakio majoratą ir tapo pirmuoju jo ordinatu bei grafų Tiškevičių giminės III (Užutrakio) linijos pradininku. Plačiau apie Kretingos grafus Tiškevičius, jų kultūrinį palikimą ir pėdsakus mūsų krašto istorijoje pokalbį tęsime kituose mūsų laikraščio puslapiuose.
Julius KANARSKAS
Istorikas,
Kretingos muziejaus direktorės pavaduotojas
|
|
