|
|
|
Teatro scena – gyvenimo dalis
Kretingiškis 24-erių Eimantas Antulis šiuo metu Vilniaus dizaino kolegijoje (VDK) studijuoja vaidybą. Didžiąją paauglystės dalį praleidęs teatro studijos „Atžalynas“ scenoje ir užkulisiuose, vaikinas tikino, kad ši veikla suformavo jo asmenybę ir vertybes. Šiandien Eimantas pradeda profesionalaus aktoriaus karjerą, tačiau ne kartą svarstė, ar ją pasirinkti. Susižavėjo jau vaikystėje Pašnekovas prisiminė, kad save nuo pat mažens įsivaizdavo scenoje. „Mokykloje per dailės pamokas, kai reikėdavo piešti savo svajonę, vaizduodavau save ant scenos, tik dar nebuvau tikras, kad būsiu aktorius. Jau tada norėjau, kad žmonės stebėtų mane“, – tikino E. Antulis. Vaikino mama – režisierė Auksė Antulienė, tačiau ji nespaudė vaikino dalyvauti teatro studijos veikloje. Meilė teatrui atėjo ilgainiui. Kelionės į įvairius festivalius kartu su jaunimo grupėmis E. Antuliui buvo smagios. „Daug dalykų būdamas vaikas nesuprasdavau, tačiau ta teatrinė aplinka mane žavėjo“, – teigė jaunuolis. „Atžalyne“ vaikinas praleido 8 metus, atliko apie dešimt skirtingų vaidmenų. Stebėdamas vyresniųjų atžalyniečių darbą, E. Antulis siekė į juos lygiuotis. „Pamatęs vieną spektaklį, susižavėjau vyresniųjų atžalyniečių darbu – pamačiau, kaip laisvai jie jaučiasi scenoje. Po šio spektaklio supratau, kad lankydamas „Atžalyną“ galiu ne tik turiningai praleisti laiką su savo draugais, bet ir būdamas scenoje perduoti žiūrovui svarbią žinutę, kalbėti apie rimtas temas suprantamai skirtingo amžiaus žmonėms“, – apie pradžią kalbėjo jis. Kalbėjo svarbiomis temomis E. Antulio teigimu, kiekvienas atliktas vaidmuo jam suteikė ką nors naujo. Vienas labiausiai įsiminusių vaidmenų – spektaklyje apie negimusius vaikus „Labas, rytojau!“ Šiame kūrinyje nevengiama kalbėti apie svarbias ir jautrias temas – abortus, persileidimus, žmonių troškimą turėti vaikų. Pašnekovas vaidino vyrą šeimoje, kuri troško turėti atžalų, tačiau nėštumo metu jo mylimoji vaiko netenka. Anot atžalyniečio, spektaklis paskatino atskleisti kitas savo savybes – jautrumą, nuoširdumą ir empatiją. „Atliekant šį vaidmenį man buvo šešiolika metų. Spektaklis paveikė mane patį, pasikeitė ir mano vertybės. Tai buvo vienas vaidmenų, kuriam reikėjo skirti daugiau laiko“, – atviravo E. Antulis. Teatro studija jaunuoliui turėjo daug įtakos formuojantis jo asmenybei. „Atžalynas“ mane suformavo tokį, koks aš esu šiandien. Jis mano gyvenime atsirado pačiu laiku, kai to labiausiai reikėjo – paauglystės metais buvo daug patirčių, per kurias galėjau pakrypti į blogąją pusę. Šiandien galiu pasakyti – jei ne „Atžalynas“, galbūt dabar būčiau pavyzdys to, į kurį nereikėtų lygiuotis“, – su šypsena kalbėjo E. Antulis. Aktorystės gebėjimai ilgainiui „išaugo“ teatro studijos ribas – pašnekovas besimokydamas Pranciškonų gimnazijoje kartu su kitu atžalyniečiu Vitalijumi Gyliu ėmė vesti įvairius renginius. Šiai veiklai reikėjo ir tam tikrų aktorinių sugebėjimų, buvo panaudojamos ne tik viešojo kalbėjimo žinios. Šiandien šią veiklą jaunuolis mažiau plėtoja, tačiau pasiūlymų vesti renginius ar šventes neatsisako. „Esu netipinis vedėjas – nemėgstu tradicinių užstalės renginių, kuriuose skatinama žmones tik išgerti ir pašokti. Norisi padovanoti šventę ir įspūdį, kad žmonės vėliau patys tą šventę prisimintų“, – įvardijo jaunuolis.
Suteikia kūrybinę laisvę Šiuo metu vaidybą studijuojantis E. Antulis tikino, kad apie galimybę studijuoti vaidybą šioje aukštojoje mokykloje sužinojo atsitiktinai, stodamas į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Prieš dabartines studijas vaikinas bandė save ir kitose srityse – baigęs Pranciškonų gimnaziją nuo rudens studijavo statybos inžineriją, tačiau žinojo, kad šių studijų nebaigs. Vėliau jis Vilniaus universitete pusantrų metų studijavo kūrybos komunikaciją. Taip pat dirbo Kretingos rajono kultūros centre, buvo vienas jaunimo teatrų festivalio rengėjų ir organizatorių, atžalyniečiams rengė improvizacijos užsiėmimus, kūrė pantomimas. Studijuodamas kūrybos komunikaciją, E. Antulis savanoriavo Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre. Nors pašnekovas buvo ieškojimų kelyje, tačiau visą laiką teatras buvo šalia: „Kai savanoriaudamas stebėdavau spektaklius, pačiam kildavo noras užlipti ant scenos.“ Pasak pašnekovo, vaidybos studijos nėra lengvos, daug priklauso nuo studento, kiek jis nori įdėti darbo ir tobulėti. „Praėjusiais metais beveik kasdien kolegijoje dirbdavau iki kol ją uždarydavo – maždaug 22 valandos, atėjęs nuo 8 ar 9 ryto. Kūrėme etiudus, ruošėmės kitoms paskaitoms“, – apibūdino studentas. E. Antulis tikino, kad studijuodamas nejaučia spaudimo, dėstytojai suteikia kūrybos laisvę, studentai tarpusavyje nelyginami pagal gebėjimus: „Mano kursą sudaro 9 studentai, todėl dėstytojai gali kiekvienam pakankamai skirti dėmesio.“ Nors yra tik antrame kurse, tačiau kretingiškis mokėsi daugybės disciplinų – vaidybos, kalbos kultūros, vizualinės raiškos, šokio pagrindų, pantomimos, dainavimo, teatro istorijos, akrobatikos, sceninės kalbos, teatrinio grimo. Studento teigimu, šios studijos yra visiškas išėjimas iš komforto zonos. „Manau, kad joje pernelyg ilgai užsibuvus, žmogus nebetobulėja, galiausiai ima nuobodžiauti. O naujos patirtys skatina asmenybės augimą ir visapusiškumą. Svarbu nuolatos domėtis, kas aplink vyksta. Tai atveria daugybę durų ir skatina asmeninį tobulėjimą“, – įžvalgomis pasidalijo pašnekovas.
Žinutė persiunčiama kūno kalba Vaikinui patinka aktorės Rasos Samuolytės vaidyba. „Pirmą kartą ją pamačiau su atžalyniečiais žiūrėdamas spektaklį. Ji man – autoritetas, nes sugeba perteikti personažo mintis, visiškai į jį įsikūnydama, ištransliuodama reikiamą žinutę, kuri pasiekia žiūrovus. Siekiu būti tokiu aktoriumi, kuris geba perteikti žinutę ne tik žodžiais, bet ir visa kūno kalba, emocijomis“, – tikino E. Antulis. Jaunuolis prisiminė Rusijoje, Jekaterinburgo festivalyje atžalyniečių rodytą spektaklį „Haroldas ir Modė.“ „Visi susirinkę žiūrovai buvo rusakalbiai, o mes spektaklį vaidinome lietuvių kalba. Maniau, kad bus labai sudėtinga jiems perteikti norimą žinutę, tačiau iš šio festivalio parsivežėme aukščiausią įvertinimą – „Grand prix“ apdovanojimą. Kalba ne visada reikalinga, kad galėtum suprasti, kas ir kodėl vyksta scenoje“, – tvirtino vaikinas. Šiemet E. Antulis dalyvavo tarptautiniame teatrų festivalyje „Sirenos“. Kartu su trupe iš Vokietijos ir Didžiosios Britanijos atliko vaidmenį spektaklyje „Sukūrimas | Paveikslai DORIANUI“. Ši trupė gastrolėse rodydama spektaklius į pasirodymą įtraukia ir vietinius aktorius. E. Antulis gegužę užpildė atrankos anketą ir spalio mėnesį kartu su šia tarptautine trupe pasirodė Vilniuje įsikūrusios Menų spaustuvės scenoje. Pasak pašnekovo, tai buvo jo, kaip profesionalaus aktoriaus kelią pradedančiojo, debiutas. „Tai – dar viena patirtis, iš kurios labai daug gavau. Buvo smalsu ir įdomu pamatyti, kaip vyksta profesionalių užsienio aktorių darbas.“ Pašnekovas save labiau įsivaizduoja kaip teatro aktorių. „Labai smagu būti teatro scenoje. Gali atlikdamas vaidmenį jausti žiūrovų emocijas, jų reakcijas. Be to, vaidindamas turi tik vieną dublį, tos pačios scenos antrą kartą nebepakartosi. Tai suteikia teatro scenai žavesio. Ateityje neatmetu galimybės būti ir kino aktoriumi – šioje srityje taip pat gausu subtilybių ir įvairių niuansų, tačiau šiandien teatras man yra mielesnis“, – sakė E. Antulis. Stinga pasitikėjimo savimi E. Antulis lapkritį Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje įvykusiose dirbtuvėse vaidybos paslapčių mokė gimnazistus. Per dirbtuves jaunuoliai turėjo dvylika valandų sukurti vaizdo įrašą, kuriame būtų atskleista kokia nors jiems aktuali problema ir pasiūlyti jos sprendimo būdai. „Pirmąsias valandas stengėmės suvienyti grupę gimnazistų, kad jie imtų labiau pasitikėti savimi ir kitais grupės nariais. Jaunuoliai buvo suskirstyti į 3 grupes. Realizuotas tik vienas scenarijus, tačiau su jaunimu kalbėjome, kad ant popieriaus nugulę scenarijai neturėtų būti pamiršti, o iškeltų problemų sprendimai turėtų būti realizuoti“, – kalbėjo Eimantas. Anot jo, šios dirbtuvės parodė, kad nemaža dalis jaunuolių nepasitiki savimi. „Manau, kad tai lėmė socialiniai tinklai, kuriuose jaunuoliai praleidžia didelę dalį laiko. Juose matomas pasaulis yra iškreiptas. Socialiniuose tinkluose nuomonės lyderiai – „influenceriai“ – dažnai pasakoja, koks puikus ir nuostabus jų gyvenimas, tačiau jie parodo paradinę savo gyvenimo pusę, o tai paaugliams atrodo labai patrauklu, todėl jie pradeda save lyginti. Tokiu būdu imama nepasitikėti savo jėgomis, bijoma suklysti, būti savimi, tad dažnai pasislepiama už kaukių“, – svarstė kretingiškis E. Antulis.
Sigita RAZMUTĖ
|
|
