Į mišką – ne tiek dėl grybų, kiek grybauti

„Tai bent grožis – šešis į darnią šeimą suaugusius raudonikius radau!“ – džiaugėsi kretingiškė Valė Rudienė.

Kretingiškė Valė Rudienė – iš tų nedaugelio žmonių, kurie patys grybų patiekalų nemėgsta, tačiau grybauja su malonumu.

„Man labai patinka būti miške ir pats grybų ieškojimo procesas. Net gražiausią vasaros dieną pliaže prie jūros valandos neištverčiau, o miške – kas kita, laikas čia ištirpsta bemat: kol koks grybas pasirodo, tai tyloje kalenančio geniuko pasiklausai, tai kokį kitą paukštį akimis nulydi. Oras grynas, svaigus, gera pakvėpuoti. Ir visai nesvarbu, kiek rasiu tų grybų ir ar išvis jų rasiu“, – atviravo stotelėje prie Daubėnų miškų, kuriuose ir grybavo, autobuso į Kretingą belaukianti moteris.

Šiuokart ji grįžo ne tuščiomis, maišelyje – per dvi valandas surinkti raudonikiai, baravykai, lepšiai. Gražiuosius, sakė, neplautus, nepjaustytus sudės į šaldiklį. O žiemą, kai norės pavaišinti svečius, panardins į verdantį vandenį, truputį pavirs, tada su daug svogūnų pakepins keptuvėje. „Kas paragavo, tas taip paruoštus grybus gyrė“, – šypsojosi kretingiškė.

Šiemet V. Rudienė grybauti buvo išsiruošusi pirmą kartą. Iki šiol skabydavusi mėlynes. Jų kur ne kur miške mėlynuojant, sakė, dar galima pamatyti.

„P. n.“ informacija

• Rašyti komentarą (0)