Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Apie svajonę turėti daržą ir lemtingą laišką

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Sveikata
  • 2019-09-06

Kretingiškė Irena Lukševičienė įrodė, kaip svajonė gali virsti realybe. Jos daržo istorija primena kino filmo siužetą.

„Daržas man – ir sunkus darbas, ir tuo pačiu malonus pabuvimas gamtoje“, – sakė Irena Lukševičienė.

Gyvena pagal savo filosofiją

Irena augo kaime, nuo vaikystės labiausiai mėgo skaityti knygas (neatsitiktinai vėliau Vilniaus universitete pasirinko studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą), bet ir daržus ravėjo. Kai augino dukrą ir sūnų, braškių, daržovių jiems dviračiu parveždavo iš savo puoselėjamo sodo, nuo namų nutolusio už 8 kilometrų. Paskui 10 metų triūsė vyro sodyboje prie Klaipėdos pačios susikurtame darže, gėlynuose. Susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, viską prisiėjo palikti, grįžti į Kretingą.

Vaikai dabar užsieniuose, anūkė – medicinos studentė Vilniuje. Ką veikti vienai bute? Anot pašnekovės, skaityti geras knygas, naujienų sužinoti iš interneto, televizijos ar Trečiojo amžiaus universitete, kurį lanko, – įdomu. Gera pabūti ir miške, prie jūros, pabendrauti su draugėmis, kitais žmonėmis, bet... norėjosi vėl dirbti žemę, užsiauginti savo vaisių, daržovių. Tuo labiau kai laiko dabar – į marias. „Žinoma, lengviausia būtų visko prekybos centruose nusipirkti, bet ne tokia mano gyvenimo filosofija“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo Irena Lukševičienė.

Prieš 3-ejus metus kasdien pasivaikščiodama parke ji praeidavo ir palei Pastauninko upelį.

„Žiūriu – vienoj sodyboj dykas daržas. Eina pro šalį moteris, sakau: „Niekas čia nedirba, o aš taip norėčiau...“ „Kas tau leis?“ – išgirdau atsakymą. Bet tuo pačiu ir padrąsinimą: „Mėgink paklausti. Šeimininkė nebegali rūpintis, yra slaugos skyriuje, vaikai čia negyvena“.

Kadangi tuo adresu iš tikrųjų nieko nerado, Irena parašė ir į pašto dėžutę įmetė laišką: „Esu pensininkė, sveika, labai mėgstu žemės darbus, gal leistumėte man jūsų darže auginti daržovių?“. Po savaitės sulaukė vyriškio atsakymo: „Sutinkame“.

„Juokiausi ir dėkojau, gaila, tikrajai sodybos šeimininkei – tik mintyse, mat jau buvo išėjusi anapilin. Ir dabar nuolat dėkinga esu jos vaikams – palangiškiui Algiui bei šiaulietei Romutei“, – prisipažino Irena.

Būna čia ir dabar

Pirmą pavasarį jos žentas Arnas sutempė šiltnamį, suarė žemę, nuo tada, kai reikia, ji susikasa pati. Irenai džiaugsmas kasdien nueiti į sodybą, kur auga didžiulė trešnė, senos obelys, vyšnios, slyvos, žiedus skleidžia nuostabios gėlės. „Be to, gera mankšta kasryt surinkti nukritusius obuolius, rudenį – grėbti lapus“, – sakė pašnekovė.

Tame darže ji prisiaugina visko: pavasarį – salotų, ridikėlių, krapų, vėliau – braškių, bulvių, svogūnų, česnakų, kopūstų, burokėlių, morkų, agurkų, cukinijų, moliūgų... Daržą pasigražina serenčiais – iš pradžių jie akį džiugina geltoniu, o paskui tuos žiedus Irena išmėto ir pakasa šiltnamyje bei darže – grambuoliai jų nemėgsta.

„Man malonu bendrauti ir su gerais kaimynais anapus tvorų. Aldutė pasiūlė vijoklinių pupelių, tad dabar ir pas mane, sužydi tvoros. Vytautas davė aviečių daigų, sutvarkė šiltnamio stiklą, Alma per tvorą įmetė krienų, o aš jai – braškių daigų. Dalijamės ir derliumi“, – pasakojo Irena. Darže ji nesiekia vien naudos – „žaidžia“, eksperimentuoja, o svarbiausia – nuolat juda, kvėpuoja grynu oru, girdi upelio čiurlenimą, paukščių čiulbėjimą, patiria stebuklą, kai dygsta sėklos, viskas auga, sužydi, duoda vaisių. Tada pamiršta visas nuoskaudas ir negandas, susitapatina su gamta, jos kaita, būna čia ir dabar –

„Smagu girdėti praeivius besidžiaugiant apsodintu plotu. Lai gėrisi, gal ir jiems kils noras taip leisti laiką“, – svarstė pašnekovė.

Cheminėms trąšoms – griežtas „ne“

Irena neslėpė, kad ir pavargsta, ypač, kai ilgai nesant lietaus, tenka laistyti: po du kibirus vandens į daržą tempti iš upelio, šiltnamiui – daug kartų semti iš šulinio. Nelengva ir derlių parsitempti į butą, nors eiti ir netoli – per parką. Užtat, sakė, lentynos pilnos uogienių, pomidorų sulčių, raugintų agurkų, burokėlių. „Ir jokių ligų, jokių vaistų“, – pasidžiaugė Irena.

Sulaukusi pomidorų derliaus, sočiai jų valgo pati ir atostogaujanti dukros šeima, likusius, sakė, sutvarkys kuo paprasčiau: nuplaus, nužievins, supjaustys, užkais, įdės druskos, česnakų, pipirų, kai užvirs, supilstys į švarius stiklainius. Tai – ir sultys, ir padažas, kurio pakaks pačiai, vaikams, studentei anūkei, draugams.

Burokėlius Irena sukiša į stiklainius su obuolių sultimis, taip pat paskanina druska, česnakais, pipirais. Agurkus su prieskoniais užraugia, palaiko kelias paras, tada išrūgą užvirina, užpila ant agurkų stiklainiuose – puikiausiai laikosi kambaryje. Kopūstus – baltuosius ir mėlynuosius – supjausto, įdeda kmynų, morkų, užpila sūriu vandeniu (į litrą šaukštą druskos), o kai įrūgsta, sunką geria ryte nevalgiusi, jei nori, – ir dieną tarp valgių. Ir virškinimui sveika, ir vitaminai.

Jokių trąšų I. Lukševičienė neperka ir nenaudoja. Rudenį iš derliaus atliekų susideda didžiules krūvas komposto, po metų žemę išnešioja po daržą, perkasa. Šiltnamį tręšia dilgėlių, garšvų, pomidorų lapų išrūga. Kad augalų nepultų ligos, į vandenį įberia kalio permanganato arba įpila jodo. Paklausta, ką darys, kai kurią dieną sodyboje atsiras nauji šeimininkai, nusišypsojo: „Tikiu, kad kiti geri žmonės įsileis į savo daržą. Kai labai nori, kai stengiesi, ir Dievas padeda“.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas