Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Diskusijos apie suteikiamą laisvę jauniems žmonėms kyla nuolat, tačiau leidus kūrybingam žmogui būti savimi, gali surasti netikėtų stebuklų. „Pajūrio naujienų“ jaunųjų žurnalistų akademijos nariai savo kūrybiškumą išbandė kitokioje erdvėje – Kartenos piliakalnyje. Iš pradžių pasivaikščioję piliakalnio takais, jaunieji žurnalistai netrukus ėmėsi darbo. Per 40 minučių „gimė“ įvairiausi tekstai, o važiuojant namų link jaunuoliai atviravo, kad tokios laisvės improvizuoti norėtų ir pamokose.

Jaunuoliai turėjo svarbią užduotį – pasitelkdami Kartenos piliakalnio grožį, aprašyti patirtus įspūdžius.

-------

7 kupriniečiai

Rugsėjui esant nebe už kalnų, paskutinįkart 7 kupriniečiai susitiko pasidžiaugti likusiomis vasaros akimirkomis. Kiekvienam jų vasara atsiskleidė skirtingomis spalvomis. Vieniems ji kvepėjo laukų žaluma ir akimis neaprėpiamais tyrais, kitus – akino svetur pamatytų kalnų grožis arba nesibaigiančios darbo valandos. Skirtingos patirtys praturtino kupriniečių gyvenimo bagažą.

Vėstančios dienos, besibūriuojantys gandrų pulkai ir gamtos pamažu spalvinami medžių bei krūmų lapai pranašauja artėjantį rudenį, kuris 7 kupriniečiams taps nauju iššūkiu. Pažadai geriau mokytis, visas užduotis atlikti laiku ir nieko nepasilikti paskutinei akimirkai ištirps kasdienybėje, o draugai ar naujai išleista mėgstamo serialo serija taps ramybės ir atgaivos šaltiniu.

Paskutinėmis vasaros dienomis žmonėms kyla nostalgija ir noras sustabdyti esamą akimirką. 7 kupriniečiai šiandien gamtos apsupty ieško sau artimų simbolių, kurie taptų dar vienu šios vasaros prisiminimu. Galbūt tai bus maža boružė, lipanti medžio lapu, galbūt – nuo piliakalnio matoma panorama ir platus horizontas. Galiausiai – brangiausias vasaros prisiminimas, emocijos ir patirti jausmai rašant impresiją ar straipsnį.

7 kupriniečiai pasitinka rugsėjį.

Sigita RAZMUTĖ

-------

Savos gamtos apsuptyje

Sakoma, kad visur gerai, bet namuose geriausia. Savam krašte gali jaustis savimi. Net nuvažiavus kur nors tolėliau nuo savojo miesto, jauti, kad esi gimtinėje. Esi ten, kur aplink visi kalba sava kalba, kur kiekvienas medis ar krūmas ošia savaip, bet lietuviškai.

Aplankiau Kartenos piliakalnį. Čia kiekvienas apsilankymo kartas kažkuo kitoks. Tada galima pastebėti, kaip mažyčiai dalykai pakeičia vietą. Vieną kartą čia vyksta festivalis, kuris kupinas šurmulio, vaikščiojančių žmonių. Visi laimingi, šypsosi. Kitą kartą keliauji, ir viskas, ką girdi, yra čiulbantys paukščiai, zvimbiantys vabalai, ošiantis vėjas – tai gamta, jos kalba. Supranti, kad tai – tavo krašto, tavo gimtojo rajono vieta, ir tokios antros niekur nerasi.

Na, pripažinsiu, kad laipiojimas po piliakalnį šiek tiek priminė keliones į užsienį ir vaikščiojimą po kalnuotas vietoves, bet čia žinojau, jog esu ant savos žemaitiškos žemės, ir čia gyventi gera...

Vita MICKUTĖ

-------

Dviese

Kartais jauti, kaip į tave skverbiasi liūdesys, atodūsiai tampa slogūs, geležiniai, o atminty išsilieja pilkuma. Tavimi ima kalbėti ruduo, o lūpomis šalvena artimiesiems neištarti žodžiai.

Atsimenu žmogų, kuris piktai sukandęs dantis išgožė: „Aš nieko neturiu“. Tylėjau. Lūpos tarsi suskirdo, žvelgiau į jį monotoniškai, o jis, užsimetęs prairusią kuprinę, nuėjo.

Tą akimirką akyse užaugo piliakalnis, mintyse suošė vasara, kai žolės filharmonijoj smuikavo žiogai, kai sirpo šaltalankiai, kupini savos pilnatvės, kai augo akmenys, primenantys delčią, kai bučiavosi danguje priklijuoti debesys. Prisiminiau skruzdėles, kurios tądien susikibusios dviese tempė smilgą. Tą dieną gamta pakuždėjo, kas yra draugai.

To žmogaus nebesutikau. Troškau jam pasakyti, kad žmogui nereikia šlovės, aukštų kalnų, išdailintų sielos dangoraižių, kad pakanka pastebėti dvi į šapelį įsikibusias skruzdėles ar akimis nuraškyti šaltalankį, sunokusį vasaros delnuose, kad pasijustum laimingas. Nereikia nieko turėti, pakanka tik būti, kad galėtum pasijusti turįs. Juk tikrąją laimę turi visi ir neturi niekas. Tik vieni randa raktą, kiti – vis dar ieško...

Lietus užklojo langus, namus užtvindė prietema. Tik degtukai suliepsnojo meile – ir užgeso. Tolumoj nuo piliakalnio ritosi debesys. Tai buvo laimė. Turėti, kas amžina.

Linas DAUGĖLA

-------

Mano rankose – knyga

Mano rankose – knyga. Raudona. Ir to užtenka. Kojos pasileidžia bėgti į kalną, o aš tik paskui jas. Laiptelis veja laiptelį, tik žiūri, kad skruzdei gyvybės neatimtum. Ir štai tikslas jau už poros metrų, pakeliu akis ir regimas vaizdas nutempia mano kūną ant žemės. Gulėdama ant aukščiausio piliakalnio šlaito mąstau apie gyvybę. Nuo šlaito atsivėręs vaizdas prikausto mano žvilgsnį ties besiganančiom karvėm. Ką jos mąsto? Jų lėtas judėjimas atrodo kaip švelnus Žemės šokis. Matydama jas įsilieju į gamtą. Kiekvienas karvės įkvėpimas yra kartu ir mano, ir skruzdės įkvėpimas. Vaizdas, regimas žalmargės, atsispindi mano ir sklandančio erelio vyzdyje. Mes esame viena gyvybė – mes esame gamta. Tačiau kiekvienas tą patį vaizdą matome iš skirtingo aukščio, mes vienas kito nesuprantam... Tačiau, kas mato daugiau? Erelis, sklandantis septyniasdešimties metrų aukštyje? Aš, gulinti ant piliakalnio šlaito? Ar karvė, esanti prie pat žemės? Juk mes visi skirtingi, kiekvienas matome kažką daugiau, kiekvienas mąstome sau aktualius dalykus, kiekvienas gyvename savo pasaulyje ir... Ne, neduok, Dieve, nenorime vienas kitam trukdyti.

Aurelija PLOKŠTYTĖ

-------

Gamtos muzika

Koks geras ir malonus jausmas žvelgti į ramiai tekančią Miniją. Sėdint šalia jos, atrodo, ir laikas sustoja. Kai tokia ramuma, galima atidžiai apžiūrinėti viską, kas vyksta aplink. Matyti šį tekančios Minijos upės vaizdą man yra svarbu, tačiau dar svarbiau įsiklausyti, pavyzdžiui, kaip pučia vėjas. Atrodo, kitiems tai – bereikšmis dalykas. Vėjas pučia viena kryptimi, paskui kita. Pakeisdamas ją jis suvelia man plaukus, o po to pučia dar stipriau lyg juoktųsi iš manęs, nes vis bandau sutvarkyti savo šukuoseną. Pasiklausęs vėjo, pasiklausau upės čiurlenimo. Čiurlenti ji vis nenustoja ir daro tai labai žaismingai. Atrodo, čiurlena tuo pačiu tempu, ta pačia dinamika, nei garsiau, nei tyliau. Išdaigininko vėjo pūtimas, linksmosios upės čiurlenimas, aplink gyvenančių paukščių balsai. Juk tai yra gamtos muzika, kurią mums ji dovanoja. Paukščiai, vėjas, Minijos upės čiurlenimas – ne pagrindiniai muzikantai gamtoje. Šalia upės knibžda daugybė mažų bei didelių gyventojų, kurie taip pat prisideda prie įspūdingo gamtos orkestro. Ar visada įsiklausome į šią gyvai skambančią muziką? Manau, kad retai žmogus tai išgirsta. Jis tiesiog praeina, kaip pro niekam nereikalingą vietą, tačiau aš supratau, kad gamta, skleisdama savo išskirtinę muziką, suteikia kitokios atgaivos mūsų širdims.

Simas MARTINKUS

-------

Kartenos piliakalnis

„LAUKAS, kelias, pieva, kryžius“

Ir oranžinis automobilis.

Kalnas, beržas ir eglaitės

Kartu su vasara, kuri jau baigias.

Milžinas, drakonas, mūšis,

Pergalė ir priešo žūtis.

Kalnas, šlaitas ir pakalnė,

Amžinas atilsis ir jo vienatvė.

Vienkiemis, kaimelis, miestas

Ir žalių berželių raistas.

Kalnas, rūmas, pilies bokštai

Ir burtininkų pikti pokštai.

Puotos, suknios ir princesės, nesibaigiančios procesijos.

Vakaras, laužas ir ugnis,

Pasakos ir draugų būrys.

LAUKAS, kelias, pieva, kryžius,

Sapnas ir nenoras grįžti.

Simona


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas