|
|
|
Nuo ištakų prie ištakų
Palangoje, Antano Mončio namuose-muziejuje, eksponuojamos trys parodos, kurias būtų galima apibendrinti taip: nuo ištakų prie ištakų. Pirmojo aukšto parodų salės erdvėse savo kūrybą pristato dvi iš Palangos į užsienį išvykusios menininkės: Olandijoje gyvenanti ir kurianti Sonata Lepaitė ir prieš trejetą metų į Daniją persikėlusi Paulina Vyšniauskytė. Didžiausia erdvė atiduota Tomo Daukšos projektui „Ištakos“ – menininkas ekspozicijoje pristato ne savo kūrinius, bet eksponuoja Stasio Vainiūno meno mokyklos Dailės skyriaus moksleivių darbus. „Norėjosi parodyti terpę, iš kurios gali iškilti kūrėjas. Buvo svarbu, kad darbai vieni kitus papildytų, kad būtų sunku išsirinkti favoritą. Čia yra visko: ir piešinių, ir skulptūros, ir koliažų. Parodos pavadinimas „Ištakos“ – tai ir ieškom ištakų”, – savo sumanymą paaiškino T. Daukša. Parodoje surinkti vaikų nuo 7 iki 17–18 metų amžiaus kūriniai: 60 autorių pateikė apie 400 darbų. Stasio Vainiūno meno mokyklą baigė ir prieš trejus metus į Ebeltoftą Danijoje iš Palangos išvykusi, o dabar su paroda „Žemiškieji objektai“ į ją sugrįžusi P. Vyšniauskytė. Apie savo kūrybą ir parodą „Žemiškieji objektai“, pristatomą kaip autorės asmeninių išgyvenimų, pasąmonės labirintų, sapnų ar nenuspėjamų įtakų išklotines, ji sakė: „Gyvenimas yra sudėtas iš mažų detalių. Atskirai jos mažai sako, ne visi jas pastebi, tačiau jas sudėjus į rėmą – susidaro paveikslas. Kartais tik jas sudėjus suprantame, kad jos buvo tūkstančių kitų paveikslų – kitų gyvenimų – gabalėliai, o mes, eidami savais keliais, juos vis atsiplėšinėjame ir talpiname į savus rėmus.“
Įstabias apvalkalus, kiautus, kokonus primenančias skulptūras iš popieriaus – net iš panaudotų arbatos maišelių – bei ant ypatingo rankų darbo popieriaus iš Himalajų sukurtas pasteles eksponuoja S. Lepaitė. Utrechte (Olandija) vizualiųjų menų studijas baigusi autorė domisi senovės Europos kultūromis ir randa ryšį tarp paleolito bei neolito laikotarpio ir žemaitiškos agrarinės aplinkos. O jungiamąja grandimi tampa matriarchatinės pasaulėvokos ir „gimimo deivės“ vaizdiniai. „Mano įkvėpimo šaltinis yra įvairūs apvalkalai: riešutų lukštai, kiautai, ankštiniai augalai, kokonai, kriauklės. Šios organiškos formos asocijuojasi su įsčiomis. Mano skulptūros, kaip ir tie apvalkalai – tai metafora giliai žmonėse įsišaknijusiam troškimui būti apsaugotiems, branginamiems, priglaustiems, apkabintiems“, – apie savo kūrybą yra sakiusi S. Lepaitė. „Labai džiaugiuosi, kad mano pirmoji paroda Lietuvoje pristatoma būtent čia, Palangoje, čia, po skulptoriaus Antano Mončio sparnu“, – nuoširdžiai prisipažino dailininkė. Pristatydamas projektą jo kuratorius fotomenininkas Gytis Skudžinskas sakė, jog ši paroda – lyg tam tikras socialinis tyrimas: šįkart jis pakvietė ne jam žinomus ir pažįstamus kūrėjus, o atkreipė dėmesį į tuos, kurie skamba ir yra matomi kultūros lauke. „Daviau autoriams visišką laisvę, o man pačiam buvo įdomu, ką jie daro ir kaip jų darbai transformuojasi parodų erdvėje. Įdomus ir lokalinis aspektas: kaip tam tikroj lokalioj situacijoj gali išaugti visiškai skirtingi kūrėjai, pradėję savo kūrybinį kelią iš to paties taško, tačiau pasukę visiškai skirtingomis mąstymo ir kūrybos kryptimis“, – sakė G. Skudžinskas. Šios parodos Antano Mončio namuose-muziejuje bus eksponuojamos iki liepos mėnesio pabaigos.
Livija GRAJAUSKIENĖ
|
|
