Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Su pirmąja mokytoja Stase Petraitiene 1954 m.

Perskaičius publikaciją „Skleidę Budriuose mokslo šviesą“ („Mūsų žmonės“, 2019 01 18), kurioje kraštietis Romualdas Beniušis pasidalino istorinėmis įžvalgomis apie Budrių kraštą ir mokytojus asmenybes Sofiją ir Vincą Jankauskus, atmintyje išplaukė prisiminimai, kuriais pasidalino mano vyras Arnoldas Normanas, mokyklą Budriuose lankęs karo metais.

Iš Šmilkščių kaimo iki Budrių apie 3 km medinėmis klumpėmis 7–8 metų berniukas ir trejais metais vyresnis jo brolis Edvardas į mokyklą eidavo nesaugiu karo meto keliu.

Jis prisiminė, kaip buvo švenčiamas mokytojos S. Jankauskienės gimtadienis: mokytoja į abi klases atėjo nešina pačios keptu pyragu, čia pat pjaustė ir dalino po gabalėlį mokiniams. Taip pagal mokytojos pavyzdį vaikai mokėsi ne tik skaityti ir rašyti, bet ir dalintis. Tam prisiminimui – 75-eri metai. Daugiau kaip po 30 metų Edvardui atvykus į Lietuvą iš Vokietijos, abu broliai aplankė ne tik tėviškę, kur belikusi tik sena kriaušė, bet ir mokyklą Budriuose. Tos mokyklos jau nėra, bet šalia – labai panašus pastatas.

Po daugelio metų mano vyrui teko susitikti mokytoją V. Jankauską. Mokytojas suaugusiame vyre atpažino savo mokinį.

Tuo laiku mokytojas buvo šventas žmogus, kuriam kiekvienas skolingas už savo gyvenimo kelio kryptį.

Detalė iš tolimos praeities sukėlė ir mano pačios prisiminimus apie mokyklą.

Kretingos vidurinės mokyklos merginų krepšinio komanda 1960 m. su mokytoju treneriu Jonu Pauliukoniu. Stovi (iš kairės) – Zina Brazdauskaitė, Virginija Šoparaitė, Nijolė Pabedinskaitė, Danutė Martišauskaitė; priekyje – Ona Norkutė (straipsnio autorė Ona Normanienė – red. past.), Audronė Kilčiauskaitė ir Birutė Urbonaitė.

Kretingos pradinę mokyklą pradėjau lankyti 1950-aisiais būdama šešerių. Pirmą dieną į mokyklą atvedė mama ir, privedusi prie mokytojos, liepė pasisveikinti ir paklausė: „Ar pažinsi savo mokytoją?“ „Pažinsiu, – atsakiau. – Baltu paltu.“ Kitą dieną mokytojos paltas buvo kitoks, bet mokytoją pažinčiau ir šiandien, jeigu ji dar būtų gyva. Tai buvo mokytoja Stasė Petraitienė.

Šaltą žiemą po pamokų mokytoja padėdavo apsirengti, užsegdavo nepaklusnias kailinukų sagas, užrišdavo šaliką, – kaip mama. Klasėje mūsų buvo 35, tik gal nebuvome tokie įžūlūs ir viską žinantys.

1954-ieji – jau vidurinė mokykla, tuo laiku vienintelė Kretingos mieste, kiekvienam dalykui – kitas mokytojas. Mums pasisekė: mes turėjome nuostabų lietuvių kalbos mokytoją Jurgį Macelį, prancūzų kalbos mokytoją Oną Mickevičiūtę – jie buvo mokęsi Europoje, visada norėjome būti tokios, kaip botanikos mokytoja ir klasės vadovė Birutė Kavoliūnaitė – jos griežtumas, klasikinis aprangos stilius; vėliau į gyvenimą mus išleidusį fizikos mokytoją Vytautą Rimkų, prancūzų kalbos mokytoją jo žmoną Genutę.

Buvome per daug nedrąsūs ir, deja, per mažai žinojome apie savo mokytojus.

Nuo 1967 m. žaidžiau krepšinį. Per šokių vakarus mokykloje budėdavo mokytojai, dažniausiai Jonas Pauliukonis, Jeronimas Drungilas. Mes kviesdavome šokiui savo mokytojus, J. Pauliukonis šokdindavo savo krepšininkes.

Kretingos vidurinės mokyklos mokiniai su klasės auklėtoja Birute Kavoliūnaite 1957 m.

Mokykla draugavo su Rygos Baldonės, tuometinio Leningrado, Talino vidurinėmis mokyklomis. Mus ruošdavo ir kelionėse lydėdavo mokytoja Ligija Vaičiulėnienė, J. Pauliukonis, nes varžėmės sporte, dainuodavome, šokdavome tautinius šokius, tarp jų ir populiariąją „Sadutę“, lankėme muziejus, buvo rengiamos ekskursijos po miestus. Taip platėjo akiratis, mokėmės bendravimo, darėmės drąsesni.

Rusų kalbos pradmenis gavome iš mokytojo Boleslovo Pažūsio, vėliau Vytauto Šerno, privertusio perskaityti pirmą knygą rusų kalba ir bandyti atpasakoti. To vėliau prireikė ir institute, nes daug reikalingos literatūros buvo rusų kalba.

Net nežinau, kurį mokytoją galėčiau išskirti iš kitų. Visi jie mums norėjo gero, iš kiekvieno gavome gausybę koncentruotų žinių, gal ne visus vienodai mėgome ir mylėjome, bet ar gali paaugliai bent kiek teisingai įvertinti suaugusiuosius? Praregėjimas ateina vėliau. Visą gyvenimą mokomės ir, ko išmokome, priklauso nuo mūsų pačių.

O mokytojai su mumis dalinosi didžiausiu turtu – meile ir žiniomis.

Ona NORMANIENĖ

Gydytoja


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas