|
Vėinas biedas
Kumet aš buvau maža, nieka negaliejė gautė: ni drabūžė, ni dounas, ni žaislū. Lioub pasiūtė iš skarmalū lielė – ė žaisem. Bet vėina syki parnešė mon iš torgaus meški. Sakė, kažkuoks diedė siov ė torgavuo. Meškis bova dėdėlē gražus: rods, minkšts, akiū vėituo guzikelē isiūti. Nagaliejau atsėdžiaugtė, nešiuojau, šuokdėnau, sava luovelie miginau. Vakarė atejė Adelė. Žaidiev su meškiu: goldiev, kieliev, visep kavuojov. Dėdelē ons Adelē patėka. – Atidouk monėi, – paprašė. – Nadouso, – sakau. – Aš anou mylu. – A tou meški? Tuoki bjauri?! – Pati to bjauresnė. Ek nomėi ė gali nabatetė. – Ė nabatesio. Mamā pasakyso. Kėta deina par peitus Adelė viel atejė. Atejė linksma, dainioudama, gliebie apkabėnusis laikė lielė. Bet kuokė lielė: plaukā balti garbiniouti, soknelė geltuona, žondā rauduoni. Vo akys! Dėdėlės, mielynas, ka gol – ožsimerk, ka sied – atsimerk. – Papa krautovie nopėrka, – gyries Adelė. – Gava alguos, bova paiemės, linksmos, ė nopėrka. Grāžė, na kap tava! Vo tuos akys! Goldau – blapt – ožsimerk. Suodėnu – plast – atsimerk. Je gretiau: bla–pla–bla–pla. Dar gretiau – bla–pla–bla–pla–pla–pla. Pla – lielie veizas dėdėliausiuoms – a pasuodėnė, a pagolda. Soportinau – neužsimerk. – Kuo tep draska? – supyka Adelė. – Atidouk! Vo lielie veizas sava išspruogosiuoms akims, ė neketėn ožsimerktė. Adelė – kriuoktė. Pasigruobė lielė ož kuojē, bieg nomėi šaukdama:
– Mamā pasakyso! Aš ėšsėgondau. Daba gal atimtė mona meški. Ė bliaudama: – Nadouso meškelė, nadouso, – muoviau nomėi. Mama nuejė pri Adelės. Parejusi sakė, ka Adelės papa pasiemė žėrklės ė nuoriejė pataisytė tas akis, bet vėina nokrėta gėlē i kramė ė daba baršk, ka pajodini. – Vėinas biedas su tas vākās, – pasakė mama. Aš pasiiemiau žėrklės, nuoriejau paveizietė, kor nukrės meškė akis. Bet žals gozikelis nurėidieje po luova ė prapoulė. Siediejau ė mėslėjau: vėinas biedas so tās žaislās – bieda, ka natori, bieda, ka tori.
Regina Lyda PETRUTIENĖ
|