|
|
|
Į kūrybą – Viliaus Orvido brydėmis
„Smilčių“ skaitytojams žinomos kraštietės Aldonos Anužienės, šiomis dienomis švęsiančios 76-ąjį gimtadienį, kūryba mus pasieks iš užatlantės. Pastaruoju laiku tik vasaras gimtajame Imbarės kaime leidžianti, o šaltuoju metų laiku tarsi paukštis tėviškę paliekanti ir Bostone JAV įsikurianti A. Anužienė, nuolat siunčia pluoštus savo eilėraščių. Gyvenimą dalija perpus „Bostonas primena Europą, ir klimatas toks pat – kaip mūsiškis. Vaikštau vandenyno pakrante, klykia žuvėdros – viskas man primena Lietuvos pajūrį, tik kriauklės po kojomis – didžiulės, neįprastos akiai. Mano ryšys su Lietuva, Kretingos kraštu ir „Pajūrio naujienomis“ nenutrūks, net jei gyvenimas pasisuktų taip, kad visam laikui likčiau svetimame krašte. Kol kas daliju save tarp abiejų dukterų, – Imbarėje gyvenu su ūkininkaujančios dukters Ainos Brazdeikienės šeima, o Bostone – pas dukrą Vidą Morkūnas, kuri dirba sukarintoje JAV aplinkos apsaugos tarnyboje“, – atviravo sparnus į užatlantę jau kelianti kraštietė. Moteris sakė, jog Atlanto pakrančių vaizdai – kasdien palei vandenyną ji nueina po 5 kilometrus – ir išgyvenamos emocijos jos eilėraščiuose nuolat persipina su nostalgija gimtajam kraštui. Kūrybos mūza, neslėpė, ją pagavo prieš aštuonerius metus ir neša vis gilyn. O tam, ji mano, didžiulės įtakos turėjo patirtis, kai kurį laiką teko gyventi ir dirbti šalia prakilnaus krašto menininko ir tikėjimo brolio Viliaus Orvido.
Kūrėją augino meninė aplinka „Abu su amžinatilsį vyru dailininku grafiku Jonu Anužiu buvom šalia Viliaus, apsupto stiprių asmenybių, taip pat ir dvasiškai pasiklydusių žmonių. Jis visus priėmė, su visais rasdavo bendrą šneką. Manau, kad didžiumą vertybių, kurias puoselėju, ir esu perėmusi iš jo“, – sakė imbarietė. Jau tada jos pasąmonėje eiliuotai dėliodavosi mintys. Tačiau tuomet dar nedrįso rašyti, – rašė jos vyras Jonas, bet Viliui taip ir nedrįsęs prasitarti. „O šiandien norėčiau išleisti Jono ir savo kūrybos knygas“, – prisipažino kraštietė, ne vieną savo eilėraščių paskyrusi Viliui Orvidui. A. Anužienė sakė iš to laiko, iš bendrystės, kuri dažnai trukdavo ligi paryčių, su jaunais žmonėmis, aktoriais, rašytojais, dailininkais ji godžiai gėrė kitokį gyvenimą, – gyvenimą, kuriame jau sklandė nepriklausomybės dvasia, pagarba žmogui, polėkis kūrybai. Ji sakė prisimenanti, kaip pas Vilių lankydavosi neseniai anapilin iškeliavusi rašytoja Vidmantė Jasukaitytė su vyru Vincu Dineika, kuris sodyboje rūpinosi sveikatinimu, o jaunimas dalindavosi įspūdžiais iš apsilankymų pas tėvą Stanislovą.
Kvietė Čečėnijos prezidentas Pašnekovė prisiminė, kaip sykį, saugomas savo kariškių, į Gargždelę pas Vilių buvo atvykęs pats Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas, – jis kvietė Vilių važiuoti į kalnus ir iškalti jo bareljefą. „Netrukus sužinojome, kad, vos grįžęs į Čečėniją, D. Dudajevas žuvo. Kvietė Vilių vykti ir pas Popiežių, bet šis niekur nenorėjo išvažiuoti“, – sakė jį pažinojusi kūrėja. Mylėjo Vilius savo kraštą ir jo žmones. Žiemą, prisiminė A. Anužienė, į roges įsisodinęs jaunimo, aktorių, atvykdavęs į Imbarę pas jos mamą Moniką Simutienę, kuri žinojusi daug liaudies dainų, pasakų. Atveždavo lėlių teatrą, pas juos vaidinimų žiūrėti sueidavę viso kaimo žmonės. Padovanojo iškaltą angelą Kasininke V. Orvido kuriamame muziejuje ligi menininko mirties dirbusi A. Anužienė prisiminė, kad Vilius savo dvasią vis stengėsi kreipti pažinimo linkme, nesvarbu, jei kažkas jo kūrybą ir pavadindavo chaosu. Garsus išeivijos menininkas Jonas Mekas, žavėdamasis V. Orvido kūryba, siūlė sodybą paskelbti UNESCO paveldu. „Iš tiesų jis dirbo labai kryptingai: tai, kas vertinga ir sena, nebetiko kitur, jis vežė pas save, derino su akmenimis, kuriuos pats kaldavo. Įtraukdavo visus, kurie pas jį apsistodavo: darbo visiems – jaunimui, menininkams, piligrimams ir iš kalėjimų sugrįžusiems – užteko, jis mokėjo juos kūrybiškai užvesti. Kaip į atlaidus pas jį plūdo žmonės“, – prisiminė pašnekovė. Ji sakė, jog tądien, kai mirė Vilius, dėžutę su lankytojų aukomis ji sudeginusi ant laužo – kodėl taip padarė, nežino. Sodyboje dirbo be piniginio atlygio, nes traukė ten tvyrojusi bendrystė, o Vilius jai atsidėkojęs padovanodamas iš akmens iškaltą angelą, kurį ji itin brangina.
|
|
