|
Kretingiškio vynas – geriausias Baltijos šalyse
Kretingiškio 64-erių vyndario Vytauto Kanapkos vynas Rygoje įvykusiame Baltijos šalių vyndarių konkurse laimėjo 3 prizines vietas: vynas „Juodoji upė“ užėmė abi I vietas vynuogių grupėje ir raudonųjų vynuogių kategorijoje, o juodųjų serbentų-aronijų vynas – III vietą vaisių-uogų pusiau sauso-pusiau saldaus vyno grupėje. Iš savo krašte užaugintų uogų Konkurse, kurį surengė Latvijos vyndarių ir vynuogininkų asociacija, V. Kanapkos žodžiais, dalyvavo kelios dešimtys vyno gamintojų iš trijų Baltijos šalių, – jie pristatė 147 rūšių vynus. Iš Lietuvos dalyvavo 19 vyndarių ir 10-ties iš jų produktai taip pat buvo nominuoti. Konkursui vynas turėjo būti pristatytas iš anksto: jį degustavo ir vertino 7 someljė komanda iš Švedijos, Suomijos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos. „Kuo komisiją patraukė mano vynas, taip ir nesužinojau, nes jie to nekomentavo. Galvoju, kad man tiesiog pasisekė. Man nepatinka rūgštus vynas, todėl gaminu pusiau sausą-pusiau saldų, 13–14 laipsnių stiprumo. Mes, lietuviai, gaminame tikrai gerą vyną, tačiau negalime jo laisvai realizuoti. Mūsų šalyje itin griežti reikalavimai. Latvijoje yra net 70 vyno gamyklų, turinčių licencijas prekiauti, o Lietuvoje vos apie 10 vyndarių tiekia savo vynus į „Vynoteką“ bei prekybos tinklus“, – tvirtino V. Kanapka.
Vyną jis sakė raugiąs iš to, kas užaugo jo paties ir draugų soduose, – vyšnių, serbentų, agrastų, obuolių, aronijų. Turi pasisodinęs ir kelias vynuoges. Pernai tikino užraugęs 1,5 tūkst. litrų įvairaus vyno, šiemet šį kiekį sumažinęs perpus – šeimai ir draugams pavaišinti at padovanoti užteksią 600 litrų. Konkursui būtina pristatyti vyną tik iš Lietuvoje užaugintų, o ne prekybos centruose pirktų vynuogių, vaisių ar uogų. Sakė, jog pernai buvęs diskvalifikuotas vynuogių kategorijoje už tai, kad prisipažino pirkęs ne mūsų krašto vynuoges. Pomėgį paveldėjo iš senelio Įgudęs namie gaminti įvairų vyną, V. Kanapka siekęs bendrystės su kitais šalies vyndariais, – prieš penkerius metus jis įstojo į Lietuvos vyndarių asociaciją. Taip pat įgijo ir tautinio paveldo sertifikatą, o tai reiškia, kad šeimos ar giminės tradicija tęsiama 100 metų. „Gal iš senelio genų pomėgis gaminti vyną ir atitekėjo į mane“, – pasvarstė pašnekovas. Jis sakė, kad jo senelis Kazimieras Jotkus nuo Šačių auginęs sodą, o jame – per 1,5 tūkst. vaismedžių – obelų, kriaušių, slyvų, turėjo 300 avilių. „Senelio nepažinojau, tik mama pasakodavo, kad šis kasmet daręs vyną, raugęs girą. Kol vynas rūgsta, jis yra tarsi gyvas organizmas – šneka, burbuliuoja, – juokavo vyndarys. – Skanaudamas jau subrendusį, pasiimu pypkę, atsisėdu – tai savotiškas ritualas. Skanauju ramiai, pauostant, pajaučiant skonio harmoniją. Jei mėgaujiesi, vynas sukuria nuotaiką, jei gersi stiklainiais – vien svaigulį, problemas.“ Paklaustas, ar naminį vyną būtina suvartoti per metus, nes antraip jis prarandąs skonio savybes, V. Kanapka atsakė, jog tai esąs mitas, – jis pats dar iš užpraėjusių metų tebelaikąs kelis butelius. Ir kai anksčiau mūsų močiutės užraugdavo vyną, nenaudodamos jokių priedų, toks vynas buvęs geras, nes subręsdavo iš lėto. „O šiais laikais viską reikia daryti greit – vyną taip pat“, – pastebėjo jis.
|