Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Bronislava Kniežaitė-Šaučiulienė, patyrusi tremtinės dalią.

Bronislava gimė ir augo atokiame Peldžių kaime. Čia 1938 m. baigė pradinę mokyklą. Dirbo vedėja pieno supirkimo punkte, kuris dar tarpukario metais buvo įkurtas jos tėvų ūkyje.

Tėvai – Ona ir Juozas Kniežos. Buvo dori, tvarkingi ir darbštūs ūkininkai. Valdė beveik 30 ha ariamos žemės. Be to, turėjo dar nemažai pievų, ganyklų, jų sodyboje stovėjo aštuoni pastatai. Ypač didelis buvo gyvenamasis namas. Neatsitiktinai jame 1927 m. buvo įsteigta pradinė mokykla, kurioje iš pradžių buvo tik trys skyriai. Vėliau, pagausėjus mokinių skaičiui, buvo atidarytas ir ketvirtas skyrius.

Bronislava kilusi iš gausios šeimos – gimė dvylika vaikų. Užaugo dešimt: septynios seserys ir trys broliai. Bronislava – devintoji. Dvidešimt ketverių metų buvo areštuota kartu su mama Ona, broliu Feliksu ir jauniausia seserimi Birute. Tai buvo 1948 m. gegužės 22-oji diena. Ankstyvas šeštadienio rytas. Nubudusios pro aušrą, lakštingalos nedrąsiai virpino savo giesmes galingų, ką tik sulapojusių klevų viršūnėse. Prie senos kūdros, apsitraukusios maurais, žieduotas šakas svarino ievos.

Į pavasarinį džiaugsmą skubinosi melsvažiedės alyvos. Deja, tą pasakišką grožį netikėtai užgožė baisūs trenksmai į duris ir langus. Pašokę iš miego, pro langus pamatė kieme šmėžuojančius ginkluotus stribus. Motinai atšovus durų skląstį, uniformuoti vyrai bemat suvirto į vidų.

Atstatę šautuvus, patikrino patalpas, įsakė pasiruošti išvežimui. Laimė, kad tuo metu namuose nebuvo Bronislavos tėvo. Jis jau darbavosi ganykloje – apžiūrinėjo arklius. Grįždamas namo, pastebėjo savo sodyboje įtartiną mašiną. Slėptis nuo stribų patarė ir atsitiktinai pamiškėj sutiktas nepažįstamas žmogus. Taip Juozas ir pabėgo nuo tremties.

Kol stribų vyresnysis sutvarkė tremties dokumentus, namiškiai skubiai rinko ir krovė į maišus šiltesnius drabužius, geresnį apavą... Į terbas kimšo duoną, lašinius... Netrukus į kiemą, apdribęs purvais, įšliaužė sunkvežimis. Namiškių lakstymus ir graudulingą verksmą nutraukė kariškas įsakymas: „Sėst į mašiną!“. Sumetus į ją ryšulius, motina su ašarom akyse puolė prie vyriausiojo sargybinio ir, apkabinusi jo kojas, meldė, kad leistų dar bent atsisveikinti su kryžiumi ir koplytėle, kurioje nuo seno budėjo didžiausia gyvenimo užtarėja – Dievo motina Marija. Sargybinis, išgirdęs netikėtą prašymą, kažko piktai pasimuistė, pro užlaužtus vešlius juodus antakius dėbtelėjo į Bronislavą ir, kiek švepluodamas, išlemeno: „Tik minutei!“. Gavę leidimą, vienas per kitą puolė prie kieme stovinčių šventenybių, jas bučiavo ir prašė pagalbos. Pasigirdus įsakmiam balsui, vėl grįžo prie mašinos, sulipo į ją ir, suburzgus motorui, lėtai pajudėjo iš kiemo į kelią. Paliekamose sodybose girdėjosi pririštų šunų kauksmas ir metalinių grandinių žvangėjimas. Ašaros lyg pupos krito nužvelgiant peldiškių kaimynų Juozapo ir Salomėjos Šoblinskų, Rudavičių, mažoniškių Valiaus ir Onos Alminų, Vlado ir Kazimieros Alminų, Kazimiero ir Stanislavos Petkų sodybas. Juk tai buvo širdies žmonės, su kuriais dalijosi džiaugsmu ir sielvartu. O kiek ašarų išlieta Grūšlaukėje, pamačius bažnytėlę, kurioje kas sekmadienį melstasi ir klausytasi dvasingiausių pamokslų! Kiek čia palikta giesmių ir prašymų! Patys būdami geri ir dori žmonės, niekada negalėjo pagalvoti, kad esama ir kitokių – baisesnių net už žvėrį!

1940 m. vasaros šienapjūtė. Bronislava – su grėbliu.

Nuo Grūšlaukės centro sunkvežimis pasuko Darbėnų link. Vienuolikos kilometrų kelyje už nugarų liko Latveliai, Kumpikai, Šlaveitai... Pirmieji saulės spinduliai, prasimušę rytų pusėje pro siaurą debesų juostą, nušvito netoli Darbėnų. Sunkvežimis, užšokęs ant akmeninio grindinio, netrukus Kniežas kartu su kitais tremtiniais atvežė prie dvaro pastato. Čia visi buvo išlaipinti, perduoti kitiems sargybiniams ir susodinti į kitą mašiną, kuri juos nuvežė į Kretingos geležinkelio stotį. Joje jau laukė gyvuliniai vagonai. Į vieną jų buvo suvaryti ir Kniežos. Vagone žmonės stovėjo susigrūdę, nebuvo vietos, kur atsisėsti. Moterys verkė, kūdikiai klykė, o vagonai be gailesčio dieną ir naktį bildėjo šiaurės link. Jų vagone nebuvo net laikinai įrengto tualeto. Gamtinius reikalus atlikdavo čia pat, viename jo gale. Todėl, traukiniui sustojus, taip verždavosi pro vagono duris, kaip bitės iš avilio prieš spiečiant. Daugybė žmonių, neatlaikę dvasinės įtampos ir fizinių kančių, mirė kelyje. Lavonai būdavo išmetami laukan ir paliekami likimo valioj.

Pagaliau Kniežos, kaip ir tūkstančiai kitų tremtinių, atsidūrė Irkutsko srityje. Išlaipinti buvo miškingoje Malyškino gyvenvietėje. Po dviejų parų įtempto laukimo juos apgyvendino barake. Įdarbino miško darbuose: dvitraukliais pjūklais pjovė medžius, rinko ir krovė į krūvas nugenėtų medžių šakas... Darbas buvo sunkus ir alinantis. O maistas – labai blogas. Dirbantysis per parą gaudavo tik 600 g duonos ir vandens. O negalintys dirbti ligoniai ir vaikai – tik 200 g duonos. Todėl ir čia daug kalinių mirė nuo bado. Kniežų šeimą nuo bado gelbėjo giminės ir artimieji. Jie siuntė miltų, kruopų... Po metų tremtyje, neatlaikiusi prievartos, pažeminimo, mirė Bronislavos mama Ona Kniežienė. Jai buvo penkiasdešimt devyneri metai. Palaidota buvo Malyškino kapinėse. Palaikai į Lietuvą pervežti 1988 metais. Palaidota Grūšlaukės kapinėse greta savo tėvų. Po motinos mirties, palaužta sielvarto, pasiligojo ir Bronislava. Laimė, kad tuo sunkiu ir skaudžiu gyvenimo metu sutiko nuoširdų ir jautrų žmogų Povilą Šaučiulį, kuris į šį sovietinį pragarą buvo atvežtas iš Anykščių krašto. Dirbo traktorininku – vilko rąstus į krūvas. Keletą metų artimiau pabendravę, pajuto, kad vienas kitam sutverti. Taip 1952 m. birželio 15 d. įvyko vestuvės. Nors jos buvo labai kuklios, bet šiltos. Dalyvavo tik giminės ir artimiausi draugai.

Žydinčiomis laukų gėlelėmis buvo pasveikinti jaunavedžiai. Nepraėjus nė metams, jie susilaukė pirmojo vaiko – gimė duktė, kuriai davė Danutės vardą. Bronislava buvo atleista nuo fizinių darbų, nes turėjo prižiūrėti mažylę. Kad ir sunkiai, metai bėgo į priekį, dukrelė augo sveika ir žvali. Žengė vis tvirtesnį žingsnį. Tai buvo žodžiais nenusakoma atgaiva ir stiprybė jauniems tėvams.

Prie motinos kapo Malyškino kapinėse 1949 m.

1959 m. balandžio 28 d. gimė antroji duktė. Tarsi nujausdami artėjantį džiaugsmą, ją pavadino Laimute. Ir neapsiriko. Tais pačiais metais liepos pabaigoje Malyškino tremtinių gyvenvietės komendantas pranešė didelį džiaugsmą – baigėsi tremtis, ir Šaučiuliams leidžiama grįžti į Lietuvą. Bronislavos tėvas jau buvo miręs – jis pokario metais nuo tremties slapstėsi ne tik savo ūkyje Peldžių kaime, bet ir pas artimus giminaičius Oną ir Valių Alminus, mirė savo namuose 1956 m., palaidotas Grūšlaukės kapinėse, – todėl nutarė apsistoti vyro tėvo gimtinėje Janonių kaime, Anykščių rajone. Apsigyveno tremtinių namuose. Po dviejų mėnesių šeima persikėlė gyventi į Svėdasų miestelį. Jame nuomojosi kambarį. Naujojoje erdvėje atgijo pažintis su audėja Teofile Nakutyte, sutikta Sibiro tremtyje. Kadangi toji dabar buvo ne tik pasiligojusi, neretai ją ir paglobodavo. Čia prasiveržė ir Bronislavos pomėgis – noras austi. Šio amato dar vaikystėje ji išmoko iš mamos. Todėl vyrui padarius stakles, vėl sėdo į jas ir su didžiausiu malonumu meistriškai audė vingriais raštais ornamentuotas lovatieses, kurios buvo nepaprastai paklausios ir vertinamos pirkėjų.

Žemaitijos žemės trauka buvo stipresnė už Aukštaitijos grožį, todėl nutarė grįžti į gimtąjį Kretingos rajoną, pas gimines ir pažįstamus. 1965 m. Darbėnuose nusipirko seną trobelę. Vėliau pasistatydino naujus trobesius.

Bronislava, turėdama gražų balsą, giedojo bažnyčios chore, palaikė Sąjūdį. Vis drąsiau prabildavo apie sovietinę tremtį. Su džiaugsmu ir viltimis pasitiko Lietuvos nepriklausomybę. Ir sulaukusi garbaus amžiaus, stebino savo išaustomis meniškomis lovatiesėmis, noriai dalijosi gyvenimiška patirtimi, į jaunas širdis sėjo meilę ir pagarbą gimtajam kraštui, kurio istorija tokia dramatiška ir skaudi.

Laikas negailestingas – beveik prieš penkerius metus išvedė ją į amžinybę Bronislava mirė sulaukusi aštuoniasdešimt devynerių metų, palaidota smėlingoje Darbėnų žemėje šalia savo mylimo vyro. Tačiau laikas bejėgis užgesinti šviesą žmogaus, kurio prisiminimuose lyg gilioje brydėje atgimsta praeitis.

Juozas MAKSVYTIS

Pedagogas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas