Pajūrio naujienos
Help
2018 Birželis
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se3101724
Orų prognozė
Dieną21°C debesuotumas 9 %
Naktį14°C debesuotumas 74 %
Apklausa

Ar rajono valdžia turėtų pasirūpinti vaikų vasaros poilsiu?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Grožis – bene daugiausia diskusijų keliantis dalykas nuo seniausių laikų. Ar gali grožis būti suvokiamas objektyviai? Kodėl ne viskas visiems vienodai gražu? Grožio siekiame dėl savęs ar dėl kitų? Kada noras būti gražia tampa liga? Šiandien apie tai kalbamės su psichoterapeutu Olegu Lapinu ir „Northway“ medicinos ir chirurgijos centro plastikos chirurge Indre Sakalauskaite.

Kodėl moterys yra tokios savikritiškos ir visada turi sau priekaištų dėl išvaizdos?

Olegas Lapinas.: Ir vyrų, ir moterų psichikoje galima išskirti tris dalis: objektyvųjį Ego (tai tarsi Suaugęs mūsų viduje), vaikišką ID (tai reiklus ir naivus Vidinis Vaikas) bei normas nustatantį Superego (tėviškoji dalis). Superego gali būti palaikantis (rečiau) ir baudžiantis bei reikalaujantis (dažniau). Moterys turi viduje taip vadinamą „sadistinį superego“: gana reiklų ir negailestingą balsą. Kartais jis skamba kaip vidinis reikalavimas: „Privalai būti tobula: graži, mylinti, rūpestinga, sėkminga“. Čia pat atsiranda idealios moters vaizdelis: dailus veidas, plonas liemuo, ilgos kojos, didelės krūtys. Kartais šis balsas skamba kaip baudimas: „Kaip tau ne gėda!”, „Pasižiūrėk į save!”

Didelę dalį šių reikalavimų sudaro išvaizda: moters sėkmė, o kartais ir išgyvenimas vyrų visuomenėje kelis tūkstančius metų priklausė nuo jos „prekinės išvaizdos“. Moters vertė buvo nustatoma vyro akimis, o vyrams, ne paslaptis, iš moters pirmiausiai reikėjo patrauklumo. „Būk patraukli“ tapo savotišku moters vertės normatyvu ir įsitvirtino moters galvoje skambančiame „Reikliojo Superego“ balse. Įsisavinusios šį normatyvą moterys pamiršta, kad šiuo reikliu balsu kalba ne jų „aš“, o tik jų psichikos dalis - Superego.

Beje, su tokiu moters Superego jau šimtą metų kovoja feminizmas. Palaikančių, priimančių tėvų šeimose augusios mergaitės, žinoma, turi silpnesnį išvaizdos normatyvą, tačiau jis vis dėlto ateina iš draugių, klausiokių, berniukų, medijų. Top modeliai, Facebukas, žurnalų viršelių gražuolės, lėlės Sindi ir Barbė bei animacinių filmukų gražuolės vis dar atlieka normatyvo vaidmenį. Ateina iš išorės, o po truputį tampa vidiniu balsu bei vidiniu idealu. Tad moters psichikoje nusistovi du savęs vaizdiniai: „aš reali“ - kokią mane parodo veidrodis, ir „aš ideali“ - kokia aš turėčiau būti, kad jausčiausi laiminga.

Indrė Sakalauskaitė.: Manau, kad XXI a. realijos, gyvenimo tempas ir egzistuojančios sukurtos taisyklės verčia kiekvieną moterį apie tai susimąstyti. Mes gyvename sociume, apsupti žmonių ir nuolat kuriamų taisyklių. Nuolatos vertiname bei reitinguojame save ir vieni kitus, tad reikia pripažinti, kad šiandien išvaizdos kultas yra labai stiprus. Socialinių tinklų nuomonių formuotojai, žiniasklaida labai stipriai propaguoja ir formuoja tobulo gyvenimo ir išvaizdos pranašumą. Į mus žvelgia gražūs, išpuoselėti veidai ir kūnai. Ir nors realybė pasislėpusi už nuotraukų filtrų, pasąmoningai tai formuoja sėkmingo, pasitikinčio savimi ir laimingo žmogaus stereotipą.

Kodėl moterims norisi atitikti kažkieno nustatytus standartus?

Olegas Lapinas.: Moters tapatybė formuojasi ne tiek iš „Kas aš esu savo prigimtimi“, kiek iš „Ką vertina mane supantys žmonės“. Tie žmonės - pirmiausiai tos pačios lyties asmenys, o kiek mažiau - kitos lyties. Nustatyti grožio standartai – ne noro, ne pasirinkimo, o įsakmaus balso viduje rezultatas. Kai kieme, klasėje, internete, žaislų parduotuvėse į tave žiūri standartinės lieknos gražuolės, o moteriška tapatybė tik formuojasi, abejonių nelieka: privalai būti tokia ir ne kitokia. Jei kuri nors mergaitė paniekinančiai apžiūri tavo pilvą ir pasako: „Tu gal nesportuoji?“ - tai tragedija, ilgų apmąstymų ir nepilnavertiškumo pagrindas.

Jei tave priimtų besąlygiškai, kaip artimą draugę, tada standartas būtų ne įsakmus, o siūlomas moterims nuo mažens kaip pasirinkimas. Tuomet didesnė dalis atsisakytų plokščio pilvo, aukštakulnių, stringų ir plonų šlaunų: tai, ką suteikia intensyvios treniruotės ir siūlo dizaineriai - neretai yra tiesiog moters kūno kankinimas. Bet jei nuo mažens, net neaiškinant, kuri figūra gražesnė - apkūni ar liekna - tau tiesiog rodo lėlę Barbę, tuo jau siunčia žinutę: „Štai čia - normali moteris“ - tuomet mergaitės net nežino, kad turi pasirinkimą. Taip pat jos nežino, kad normatyvo atitikimas nereiškia, kad tu patiksi būtent tam, kas tau tinka.

Joks vyras nesuartėja ir nepamilsta tos, kuri yra „standartinio grožio“. Jis gal ir žino, kuri moteris yra daili, o kuri - ne, bet jį traukia ne tai, o kažkas kita. Kas tai? Tai - jos kvapas, panašumas į tave, artumas, seksualumas, gyvybingumas. Nestandartinės išvaizdos, apkūnokas vaikinas su akiniais gerai jausis ne su gražuole, o su mergina, kuri panaši į jį patį.

Indrė Sakalauskaitė.: Išskirčiau dvi kategorijas moterų. Pirmoji - tai brandžios, susiformavusios kaip asmenybės, puoselėjančios savo individualų grožį ir žinančios savo siekius moterys. Jos paiso sociumo diktuojamų išvaizdos standartų, bet tai daro sąmoningai, rūpindamosi savo sveikata ir grožio individualumu. Kita kategorija – jaunos merginos, kurių savivertė dar nėra pilnai suformuota, kurios dar tik žengia į gyvenimą ir ieško savęs. Tokiam žmogui aplinkos nuomonė yra ypač svarbi. Jos vertina ir lygina save. Kiekviena į socialinį tinklą įkelta nuotrauka yra reitinguojama ir aptariama, o like'ų skaičiumi įvertinamas grožis. Bet tai neturi nieko bendra su realiu gyvenimu, grožiu ar laime.

Džiaugiuosi ir palaikau moterų judėjimus visame pasaulyje, kuomet vis daugiau sąmoningų moterų kalba apie save ne kaip išvaizdos vertinimo objektą, bet asmenybę su visais jos pranašumais ir trūkumais. Standartus galime keisti ir turime tai daryti, kad netaptume savo įvaizdžio įkaitais, būtume gražios visomis prasmėmis, o svarbiausia – laimingos.

90 x 60 x 90… Ar grožis tikrai matuojamas centimetrais?

Olegas Lapinas.: Mes kalbame apie normatyvą, apie tai, kas nėra meilės receptas, nėra moters „tikrasis aš“ ir nėra jos reali galimybė patikti. Ideali proporcija egzistuoja, tačiau ji seksualiai patraukia nebent hiperseksualų paauglį (kurį patraukia bet kas) arba idealių proporcijų vyrą (kuris pamatys joje sau tinkančią partnerę). Tačiau ši proporcija yra ir ji šiuo metu laikoma normatyvu. Bet jis toks buvo ne visuomet. Peržvelkime garsius moterų portretus ir skulptūras. Kiekviena epocha turi savo grožio standartus: akmens amžiuje gražiomis buvo laikomos pakankamai apkūnios, didelių šlaunų ir krūtų moterys, Antikos laikais - „smėlio laikrodžio su plačia talija“ figūros, Viduramžiais - blyškiaveidės ovalo formos veido su apvaliu išsikišančiu pilvuku moterys, o vėliau - labai siaura talija bei ilgu kaklu pasižyminčios gražuolės. XX amžiuje periodiškai gražiomis laikomos tai berniukiškų, kampuotų figūrų merginos, tai labiau apvalios, o pastaruoju metu - raumeningos su plokščiu gerai ištreniruotu pilvu.

Indrė Sakalauskaitė.: Iš tiesų svarbu ne centimetrai, o proporcijos. Turbūt sutiksite, kad nepaisant grožio etalono kitimų įvairiais epochos laikais, visgi proporcingas kūnas visada išlikdavo patraukliausias. Taip vadinama „smėlio laikrodžio“ moters figūra asocijuojasi su moteriškumu, seksualumu ir vaisingumu. Vyro pasąmonėje platesnių klubų ir didesnės krūtinės moteris yra potenciali jo vaikų mama, sugebanti išnešioti, pagimdyti ir žindyti kūdikį.

Dėl savęs ar dėl vyrų? Kokia tikroji grožio lenktynių priežastis?

Olegas Lapinas.: Vienas iš šio normatyvo bruožų - jis padeda orientuotis į kitus ir nustatyti savo vertę, reitingą, poziciją visuomenėje. Kiekviena moteris ilgai žiūri į save veidrodyje. Ji kasdien atkuria savo „aš reali“ vaizdą. Priklausomai nuo to, kiek tu priartėji prie normatyvo, tu jautiesi „sava“, „normali“ arba net „ grožio karalienė“, o kiek nutolsti - „vidutinė“, „atstumta“, „apsileidusi“, „pabaisa“. Būti gražia - reiškia turėti daugiausiai panašumų su šia norma.

Iš esmės „aš ideali“ - tai statistinis visų veidų ir visų figūrų vidurkis. Kai Internete esanti kompiuterinė programa iš visų įmanomų žmonių nuotraukų sukuria apibendrintą vaizdą, gaunasi tai, ką mes vadiname „idealiu šaltuoju grožiu“. Pradžioje yra veidrodis ir savęs sulyginimas su šiuo etalonu. Emocinės kitų moterų reakcijos, jų pašaipiai pakelti antakiai ar pavydo išraiškos - antras kriterijus to, koks tavo reitingas. Ir tik paskutinėje vietoje - vyrų reakcijos (girtam vyrui bet kuri moteris tiks).

Todėl greičiausiai moterys, siekiančios atitikti grožio standartą, orientuojasi ne į save, ne į vyrus, o į kitas moteris. Tai - konkurencinis pranašumas.

Indrė Sakalauskaitė.: Tiesa, jau seniai išsiaiškinta, kad moterys gražinasi ne dėl vyrų, o norėdamos išlikti gražiausios tarp moterų. Tik nedidelė dalis moterų, pageidaujančių plastinių korekcijų, gražinasi dėl vyrų, dėl nesėkmingų santykių ar naujo partnerio beieškant. Didžioji dalis moterų koreguoja savo išvaizdą dėl kūno pakitimų, atsiradusių po gimdymo, svorio netekimo, traumų ar onkologinių ligų pasekmių, atsiradus kūno pokyčiams dėl amžiaus, kurie sukelia psichologinį diskomfortą.

Kokios vidinės problemos merginas (ir ne tik) verčia kopijuoti žvaigždžių išvaizdą ir darytis nesuskaičiuojamas plastines operacijas?

Olegas Lapinas.: Menkas vertės jausmas verčia ieškoti išeičių. Viena iš išeičių gali pasirodyti supanašėjimas su etalonu. Žvaigždės dėl to ir yra žvaigždės, kad yra etaloninės, nes patinka visiems (arba bent tokiomis jas padaro įvaizdžio kūrėjai). Plastinės operacijos – tai kraštutinis bandymas priartėti prie šio etalono, suartinti savo viduje „aš realią“ ir „aš idealią“. Žinoma, šis kelias toli nuveda merginą nuo savęs realizacijos, nuo tapimo asmenybe.

Indrė Sakalauskaitė.: Tų vidinių problemų yra ne viena – tai nepasitikėjimas savimi, menka savivertė, patirtos vaikystės traumos ir su tuo susiję išgyvenimai. Taip pat nesėkmingi asmeniniai santykiai, profesinės veikos nestabilumas, šeimoje suformuotas grožio kultas ir jo sureikšminimas. Sukurtas įvaizdis – gražu – tai sėkminga ir laiminga.

Socialiniuose tinkluose apstu merginų – lėlių nuotraukų. Tai dar vienas nukrypimas, nors ir keliantis jaunimo susižavėjimą. Dėl lėliškos išvaizdos daromos ne tik smulkios plastinės operacijos, bet ir išimami šonkauliai. Ar noras būti panašiai į savo lėlę yra tiesiog grožio siekis, ar slepia dideles psichologines problemas?

Olegas Lapinas.: Ne visuomet lėlės buvo tokios, kokios yra dabar. Anksčiau lėlės buvo maži vaikučiai - tai, su kuo mergaitė galėjo žaisti, tapdama mama. Tačiau visuomenės papročiai pasikeitė. Idealu tapo „child free“ moteris, kuri yra mobili, keliaujanti, sportuojanti, užsidirbanti. Svarbu yra geriau jaustis, o ne ruošti save motinystei. Todėl mergaitei nereikia duoti į rankas lėlių - vaikų. Jai reikia duoti į rankas gražuolės idealą.

Tačiau kodėl kai kurie vyrai mėgsta lėliškos išvaizdos merginas? Matyt, jiems reikia pažaisti su mergina kaip su lėle. Lėliškos išvaizdos kultas - tai, ko labiausiai nekenčia feministės: moteris orientuojasi į etaloną, kurio prasmė „būti lėlyte infantilaus vyro rankose“. Kuo menkesnis savęs vertinimas, tuo labiau siekia mergina panašėti į lėlę. Ji investuoja ne į savo išsilavinimą, sveikatą, artimos sielos suradimą, o į „buvimą daiktu potencialaus vyro rankose“, daiktu paprastu, maloniu ir prieinamu - kaip lėlė.

Indrė Sakalauskaitė.: Kardinalus išvaizdos keitimas, noras būti panašiam į savo lėlę ar vaikystės herojų paprastai slepia didžiulę laviną psichologinių problemų. Mane liūdina tai, kad kai kurie kolegos neatsispiria pacientų prašymams ir tenkina šiuos tokių pacientų įgeidžius, kurie tik dar labiau pablogina jų būseną. Tikroji plastinės chirurgijos paskirtis - tai ne kardinalūs žmogaus išvaizdos pokyčiai, neatitinkantys žmogaus individualumo, o esamų pakitusių bruožų, atsiradusių dėl įvairių organizmo būsenų, korekcija ir atstatymas.

Mados dizaineriai savo kolekcijų pristatymams jau senokai ieško išskirtinius veido bruožus turinčių modelių. Podiumais dažnai žygiuoja merginos, turinčios įsimenančią, bet tikrai ne lėlišką išvaizdą – su tarpeliais tarp dantų, atlėpusiomis ausimis, grubiais bruožais. Atmetus dizainerių asmeninius siekius, kokia galėtų būti to siunčiama žinutė?

Olegas Lapinas.: Manau, viena iš priežasčių slypi kūrėjo prigimtyje. Dizaineriai yra kūrėjai privalo atrasti tai, kas yra nauja, kas yra unikalu. Jei iki tol dailumas buvo masiškai ištiražuotas ir paplitęs, jis tapo banaliu, dabar reikia griebtis kraštutinumo: bjaurumo. Tai padeda dizaineriui atlikti savo misiją - būti kitokiu, griauti banalius standartus.

Kultūrinė žinutė bjaurume siunčiama ne tik per madą. Jau daugiau nei pusę amžiaus kultūroje vyrauja postmodernizmas - kuomet vietoj išvaizdaus herojaus kine, teatre, literatūroje, dailėje - mums rodo marginalą: silpnaprotį, žmogų su kūno defektais, pabrėžiant, kad „jis irgi turi teisę egzistuoti“. Menininko idėja čia dažniausiai ta, kad „žiūrovas pagaliau turi atkreipti dėmesį į tai, nuo ko jis įpratęs nusukti akis“.

Indrė Sakalauskaitė.: Manau, kad mados pasaulio atstovai daro didžiulį švietėjišką darbą ir siunčia žinutę jaunoms merginoms, deklaruodami kiekvienos merginos individualų grožį. Jaunam žmogui tai ypač aktualu ir svarbu besiformuojančioje sąmonėje suprasti, kad kiekvienas esame unikalus ir gražus. Individualumas ir yra tikrasis grožis, kurį reikia puoselėti ir branginti.

Ar nepriėmimas savo išvaizdos nėra apskritai savo savasties neigimas?

Olegas Lapinas.: Dažniausiai savo išvaizdos nepriima jaunos merginos, ypač paauglės, kurių savastis tik kuriasi. Kuriasi ir jų kūnas, jis iš tiesų tai sustorėja, tai suplonėja, tai pasidengia spuogais, tai raudonomis dėmėmis. Visa tai gąsdina paauglę ir skatina nepasitikėti savo kūnu. Vidus taip pat tik formuojasi, kinta nuotaikos, svyruoja tapatybės jausmas. Jei toks savo išvaizdos nepriėmimas užsitęsia iki brandaus amžiaus, galima manyti, kad moteris „užstrigo“ savo psichologiniame vystymesi.

Mes vystomės lėtai. Vientisa savastis – tai viso gyvenimo rezultatas, tačiau po truputį mes visi judame į tai. Tai, kad esi kompleksuotas - nėra žmogaus kaltė ar trūkumas - tiesiog vietoje vientisos „savasties“ pas jį lieka fragmentuota siela: „Aš bjauri, menkavertė, pažeidžiama, vieniša ir atstumta“ ir „Kokia aš privalėčiau būti - nuostabaus grožio deivė“. Vientisa savastis – tai mūsų visų siekiamybė: „Aš esu toks, koks esu, ir tai priimu“.

Indrė Sakalauskaitė.: Nepriimantiems savo išvaizdos žmonėms būdingas „veidrodžio“ sindromas - nuolatinis savęs stebėjimas ir vertinimas, menka savivertė, savo išvaizdos kaltinimas dėl visų gyvenime įvykusių nesėkmių. Tokie asmenys visas savo psichologines problemas sukoncentruoja į savo išvaizdą. Jie bijo fotografuotis, perdėtai dažnai lankosi kosmetikos salonuose, soliariumuose, turi maniją kaupti informaciją, susijusią su grožiu, dietomis.

Ar dažnai moterys savo išvaizdą įvardija kaip savo nesėkmingo gyvenimo priežastį?

Olegas Lapinas.: Iš tiesų labai dažnai. Išvaizda - tai, kas akivaizdu, ką kiekvieną dieną matai veidrodyje. Tai, kad ne tavo krūtys, šlaunys ar užpakalis yra tavo nesėkmių dalis, o kad tu turi menkavertiškumo jausmą, kad pas tave „sadistinis superego“ ar kad esi egocentriška – suvokti yra sunkiau. Tokiu psichologiniu veidrodžiu galėtų tapti psichologas arba psichoterapinė grupė, bet ten dar reikia ryžtis nueiti...

Indrė Sakalauskaitė.: Plastinė chirurgija nepajėgi padėti tokioms moterims, netgi atvirkščiai. Besaikės grožio procedūros, operacijos tik paūmina tokių pacienčių būseną. Dažniausia rekomendacija tokiu atveju būna viena - psichologo ar psichiatro konsultacija, kuri padėtų išsiaiškinti tikrąsias tokios būsenos priežastis, sustiprintų savivertę.

Kada mūsų išvaizda tikrai gali kelti sunkumus gyvenime ieškant darbo, kuriant santykius, o kada tai yra tik mūsų vidinės būsenos?

Olegas Lapinas.: Kai vyras priima moterį į darbą ir gašliai apžiūri jos kūną arba nepriima dėl jos kūno trūkumų, tai - tokio vyro atsakomybė ir Vakaruose jį gali paduoti į teismą. Kai kur daili darbuotojo išvaizda iš tiesų kraštutinai svarbi, nes jos įvaizdį parduoda - kinas, teatras, modelių darbas.

Indrė Sakalauskaitė.: Manau, įvairios patirtos kūno traumos, susirgimai, deformuojantys mūsų išvaizdą, po nėštumo ir žindymo atsiradę kūno pakitimai, onkologinės ligos, kurios palieka deformuojančius pėdsakus mūsų kūne. Tai tos būsenos, kuomet plastinė ir rekonstrukcinė chirurgija pajėgi pasiūlyti didelį spektrą galimybių, padedančių atkurti kūno pokyčius ir defektus ir žmogų pilnai integruoti į visuomenę, į pilnaverčius harmoningus santykius. Depresyvios būsenos, sukoncentruotos į kūno pokyčius, dažniausiai yra psichologų darbo sritis.

Ar gražesnė yra lygu laimingesnė?

Olegas Lapinas.: Praktika rodo, kad tarp dailių, sportiškų merginų yra labai daug neužtikrintų, abejojančių savimi, vienišų ir nerandančių normalių santykių. O tarp apkūnių, neišsiskiriančios išvaizdos merginų – daugiau patenkintų savo šeimyniniais santykiais, bet nepatenkintų kažkuo kitu. Tai - ne paguoda moterims, o realus faktas, labai mane stebinęs psichoterapinės praktikos pradžioje.

Indrė Sakalauskaitė.: Šiai dienai suformuotas grožio stereotipas tikrai tą deklaruoja. Sunku pasakyti, koks yra tikrasis laimės receptas. Plastinėje chirurgijoje kartais pakanka pakoreguoti užkritusius vokus ar mimikos raukšles ir moteris po mėnesio ateina padėkoti, visa švytėdama ir spindėdama iš laimės. Manau, išorinis grožis - tai tik nedidelė dalis tos būsenos. Turbūt laimė - tai išorės ir vidaus harmonija, pasirinkta veikla, šeima, draugai, savęs realizacija, meilė sau ir savo artimui - tai tos būsenos, kurios žmogų tikrai daro laimingu. Be tikrųjų vertybių laimės nebūna arba ji būna trumpalaikė ir apgaulinga. Grožis gi kintamas dalykas... Tačiau manau, kiekvienam yra labai svarbus ir darantis didelę įtaką mūsų vidinei būsenai.

Kokius klausimus užduotumėte norinčiai patobulinti savo išvaizdą moteriai?

Olegas Lapinas.: Paklausčiau: „Kokie tikrieji jūsų poreikiai? Meilės, saugumo, vertės? Ar jūsų pastanga patobulinti išvaizdą tikrai patenkins šiuos poreikius? O kokių dar yra kelių į tai? Kokie keliai jums atrodo efektyvesni?“

Indrė Sakalauskaitė.: Plastinėje chirurgijoje labai svarbu suprasti ir išsiaiškint tikrąsias į mus besikreipiančių pacienčių priežastis. Pagrindiniai klausimai, kuriuos užduodu: kas jus paskatino čia ateiti? Ar seniai apie šią problemą galvojate? Ar manote, kad po šios procedūros/ operacijos jausitės laimingesnė, labiau pasitikinti savimi? Ar šią procedūrą/operaciją atliekate savo noru, niekieno neskatinama ir neverčiama?

Kokia Jums asmeniškai yra graži moteris?

Olegas Lapinas.: Mano žmona.

Indrė Sakalauskaitė.: Tai mano Mama. Man moters grožis neatsiejamas be spindinčių, mylinčių akių, be vidinės ramybės ir gerumo, be šilumos ir atjautos.

Jūratė Juršienė, publikuotas 15min.lt portale.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas