Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
Robertas Eismontas ne tik studijuoja Lietuvos sporto universitete, bet ir aktyviai įsilieja į krepšinio klubų veiklą.

Buvęs Kretingos Pranciškonų gimnazijos mokinys 21 metų Robertas Eismontas šiuo metu gyvena Kaune ir Lietuvos sporto universitete (LSU) studijuoja sporto treniravimą. Ir šio jaunuolio gyvenime nuobodulys tikrai neegzistuoja! Jis dirba ne tik Kauno „Žalgirio“ komandoje, kur rengia internetinį puslapį bei fotografuoja, bet ir įvairiuose šalies bei tarptautiniuose čempionatuose. O vienas įspūdingiausių momentų R. Eismonto gyvenime buvo tai, kad į Eurolygos finalinio ketverto rungtynes Stambule jis nuvyko gavęs pasiūlymą iš paties Eurolygos direktoriaus Jordi Bertomeu.

– Kas nulėmė susidomėjimą sporto studijomis?

– Sportas mane traukė jau nuo vaikystės. Ko gero, pirmoji sporto šaka, kurią lankiau, buvo futbolas. Treniruotes lankiau pas trenerį Algirdą Andriuškevičių, kurio pasišventimą darbui pamenu iki dabar: kaip jis eidavo per mokyklas ir kviesdavo vaikus sportuoti, vesdavosi juos į treniruotes ir palydėdavo namo. Didžiulė pagarba jam už tokį atsidavimą. Išbandžiau ir ledo ritulį, kurį žaidžiau Klaipėdoje apie trejus metus.

Vėliau nusprendžiau pereiti į krepšinį – sportavau Kretingos sporto mokykloje pas trenerį Remigijų Malakauską. Vien jo dėka susidomėjau šia sporto šaka. Toje mokykloje praleidau penkerius metus ir jau dešimtoje klasėje svarsčiau apie trenerio specialybę, o tai, aišku, lėmė treneris, nes jo atsidavimas darbui, bendravimas su jaunuoliais ir motyvavimas buvo aukščiausio lygio.

Taip pat didelio palaikymo, pasirinkęs šią specialybę, sulaukiau iš tėvų ir senelių, su kuriais bendrauju beveik kiekvieną dieną, nes šeima man gyvenime yra vienas svarbiausių dalykų.

– Kokios darbo galimybės atsiveria, baigus krepšinio treniravimą?

– Studijuoju antrame kurse ir jau net dabar atsiranda daug darbo pasiūlymų ir galimybių, tik reikia mokėti atsirinkti. Šiuo metu dirbu Kauno krepšinio mėgėjų lygos krepšinio statistu, taip pat dirbu krepšinio akademijos „Snaiperis“ projektų koordinatoriumi ir asistentu. Žinoma, padedu ir Kauno „Žalgirio“ komandai, tvarkant internetinį puslapį ir dirbant su „Photoshop“ programa, viešinant tiek krepšinio, tiek futbolo naujienas. Galiu pasidžiaugti ir tuo, kad praėjusį savaitgalį susitariau su Maskvos CSKA klubu, kad vyksiu ten savaitę stebėti, kaip vedamos treniruotės.

Jeigu šiai specialybei jauti potraukį, visada rasi darbo, nes gerų specialistų trūksta.

– Ar svarstei ir apie kitokią studijų kryptį?

– Taip. Kai dešimtoje klasėje savo tėvams ir seneliams pranešiau, jog stosiu į LSU, krepšinio treniravimo studijas, jie man sakė: „Nestok, iš ko tu gyvensi? Kaip užsidirbsi?“ Siūlė sieti gyvenimą su tiksliaisiais mokslais: fizika, matematika ar informatika. Tuomet mano mintis pakrypo į statybų sektorių, kadangi dirbti jau pradėjau nuo 16 metų, tad keletą vasarų teko įmonėje „Vara“ dirbti vadybininku ir parduotuvėje „Vieškelis“ – konsultantu. Šie darbai tikrai sekėsi neblogai, tačiau dvyliktoje klasėje, trenerio dėka, galutinai apsisprendžiau, jog noriu savo gyvenimą sieti su sportu. Ir visiškai nesigailiu pasirinkęs šią specialybę, nes tai vienu metu yra ir mano hobis, ir darbas. Jau net būdamas studentu uždirbu nemažus pinigus ir patiriu malonumą, esu laimingas žmogus.

Lietuvos sporto universitete studijuojančio kretingiškio Roberto Eismonto aktyvus domėjimasis krepšiniu atvėrė jam vartus į pažintis su garsiais žaidėjais ir treneriais. Nuotraukoje – R. Eismontas su buvusiu „Žalgirio“ treneriu Joanu Plaza.

– Kaip sekasi dirbti Kauno „Žalgirio“ komandoje? Kaip galėtum apibūdinti įgytą patirtį?

– Į Kauno „Žalgirio“ komandą atėjau pirmo kurso pradžioje, prisijungęs prie futbolo komandos „Kauno Žalgiris“. Tuomet komandos administracija mane išmokė daug dalykų, vienas iš jų – kaip kurti įvairius skelbimus su „Photoshop“ programa ir juos pateikti visuomenei. Laikui bėgant, prisidėjau ir prie krepšinio komandos, kuriai talkinu iki šios dienos. Man garbė padėti šiai legendinei komandai. Patirtis yra sunkiai įkainojama, ir manau, ji man pravers ateityje visu 100 procentų. – Papasakok apie Eurolygos finalinio ketverto rungtynes Stambule. Kokių įspūdžių parsivežei iš ten?

– Viskas prasidėjo Kaune, kuomet pernai čia buvo atvykęs Eurolygos direktorius Jordi Bertomeu. Apie jo vizitą jau žinojau iš anksto, tad pamaniau: kodėl neparašius jam laiško apie save. Taip ir padariau, ir laišką Eurolygos direktoriui įteikiau asmeniškai vienos spaudos konferencijos metu. Maždaug po mėnesio gavau jo atsakymą, jog gausiu bilietus į Eurolygos finalinį ketvertą. Žinoma, rungtynės buvo kažkas nepakartojamo! Finaliniame ketverte žaidė ir Stambulo komanda „Fenerbache“, kuri ir laimėjo Eurolygą. Arenoje atmosfera irgi nenusakoma – sirgaliai visų rungtynių metu atsistoję palaikė savo komandas, skandavo skanduotes, o kai Turkijos komanda laimėjo, visas 15 milijonų žmonių miestas šventė kelias dienas. Į gatves pasipylė sirgaliai, emocijos liejosi per kraštus.

– Ar teko bendrauti su įžymiais krepšininkais? Kurie yra Tavo mėgstamiausi Lietuvos ir pasaulio mastu?

– Kauno „Žalgirio“ komandoje yra tekę kalbėti su Miloš Teodosić, Bogdan Bogdanović, jie – vieni iš mano favoritų. Žinoma, tie pokalbiai būna labai trumpi, tik persimetame keliais žodžiais, paklausdami, kaip sekasi ir pan. Tai yra labai profesionalūs krepšininkai, kurių aikštės matymas, krepšinio suvokimas yra aukščiausio lygio. Kauno „Žalgirio“ ekipoje man patinka visi žadėjai, tačiau labiausiai vertinu tuos, kurie rodo lojalumą ir ištikimybę klubui, o Kauno „Žalgiryje“ toks yra Paulius Jankūnas.

Man tenka pabendrauti ir su krepšinio treneriais. Ypač puikų įspūdį paliko Stambulo „Fenerbache“ treneris Željko Obradović. Nors jis Eurolygoje yra legenda, daugiausia titulų iškovojęs treneris, bet bendraudamas su šiuo žmogumi jautiesi lengvai ir neįsitempęs, lyg su senu draugu. O kartais treneriai po rungtynių neturi laiko bendrauti, tad palieka savo elektroninį paštą ir vėliau mes susirašome, pavyzdžiui, su Madrido „Real“ treneriu Pablo Laso.

Mane taip pat žavi Serbijos krepšinio mokykla ir jų mokymo principai, su kuriais norėčiau susipažinti iš arčiau, tai viena iš mano svajonių. Asmeniškai nelabai vertinu NBA lygą ir praktiškai jos nežiūriu, tik paseku rungtynių rezultatus, kadangi NBA man labiau primena šou, negu krepšinį. Vienintelis mano autoritetas ten – NBA treneris Gregg Popovich, kuris propaguoja labiau europietiško stiliaus krepšinį.

– Ar be krepšinio dar turi mėgstamų sporto šakų?

– Taip, tai – futbolas. Kai turiu laisvo laiko, visada stengiuosi stebėti futbolo rungtynes, o „Čempionų lygos“ nepraleidžiu niekados. Reikia pripažinti, jog futbolas turi daugiau sirgalių ir yra populiaresnis pasaulyje negu krepšinis, bet mano širdyje – tik krepšinis. Tęsiant temą apie futbolą, mano mėgstamiausia klubinė komanda yra Miuncheno „Bayern“ ekipa. Taip pat Europos ar Pasaulio futbolo čempionatuose visada palaikau Vokietiją. Mane žavi vokiečių disciplinuotas žaidimas, tvarka ir pagarba – toks žaidimo principas man artimas.

– Kas Tavo planuose baigus studijas?

– Svajoju tapti aukščiausio lygio treneriu. Šiuo metu vyksta keli pokalbiai su aukščiausios Lietuvos krepšinio lygos (LKL) komandomis dėl prisijungimo prie trenerių personalo – tai būtų mano svajonės išsipildymas. Planuose esu numatęs ir grįžti į Kretingą ir ten siekti aukštų rezultatų, jei tik tokios sąlygos bus. Manau, jog Kretingos komanda gali tapti stipria, galinčia dalyvauti LKL čempionate. Tai būtų mano didžiausios svajonės išsipildymas. Taip pat neatmetu galimybės išvykti ir į užsienį. Tačiau čia – tik planai, o kas bus vėliau, parodys ateitis. Kaip sakoma: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.“

Irmina MONTRIMAITĖ

„P. n.“ akademijos narė


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas