Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Vieninga žemės ūkio politika svarbiau už milijonus

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2018-01-26
Kad ir kaip kaime sunku, Regina ir Antanas Vaškiai sakė į miestą nesidairantys – neturėtų ten, ką veikti.

Vyriausybė svarstys galimybę žemės ūkio ir pieno gamybos skatinimui skirti 20 milijonų eurų. Ministras Bronius Markauskas teigė, kad pavasarį bus pradėtos rinkti ūkininkų paraiškos dėl 60 milijonų eurų Europos Sąjungos paramos. Visa tai turėtų paskatinti fermų statybą ir padidinti pieno gamybą. Tačiau daugelis kalbintų žemdirbių įsitikinę: jokie milijonai nepadės, jei šalyje ir toliau nebus vieningos žemės ūkio politikos. Žlugdo žemos kainos Reketės kaimo ūkininkai Regina ir Antanas Vaškiai neabejojo, kad situaciją pieno sektoriuje pakeistų ne vienkartinės paramos, o ateities aiškumas ir padorios supirkimo kainos. „Dabar, kai kas nors manęs paklausia, kaip išgyvename, atsakau taip pat, kaip tas vieno girdėto anekdoto veikėjas žydelis – „iš nuostolio“, – pokštavo žodžio kišenėje neieškantis Antanas. Vaškių šeima fermą perpus dalijasi su Antano pusbrolio Kazio Vaškio šeima. Giminaičiai turi maždaug po 24 karves, o ir pieną parduoda tai pačiai įmonei. „Štai laborantė man atvežė sutartį, kurioje jau iš anksto įrašytos kainos. Sako, parašą padėk. Bet argi čia sutartis? Čia kur kas panašiau į diktatą“, – svarstė pašnekovas. Už litrą pieno (o jo kas dvi dienas parduoda po 600 litrų) Reketės ūkininkas gaus po 20 euro centų. Iš tikrųjų gautų tik po 12,8 euro cento, bet įmonė šiek tiek patrupino papildomai – esą už lojalumą ir dar už kažką, ko pašnekovas neįsidėmėjo. Su sąlygomis jis sutiko – o kur dings? Prie kaimo nuo mažens pratęs, čia gimęs, čia augęs, į miestus niekada ir nesidairė – ką ten veiktų? Tarybiniais laikais Imbarės kolūkyje A. Vaškys dirbo vairuotoju, jau tada gyveno ūkiškai, tvarte laikė porą karvių. Žmona Regina Vaškienė – to paties kaimo vaikas. Ūkiškų darbų ir ji nesibaido, nors anksčiau turėjo kitokių svajonių – yra dirbusi Salantų vaikų darželyje, be to, keletą metų tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute studijavo geografiją. Žemės Vaškiai turi apie 70 hektarų. Tai – netoli vienas kito esantys iš jųdviejų tėvų paveldėti sklypai. Bet vieną, viduryje įsiterpusį svetimą, už pinigus, pasiskolintus iš banko, teko brangiai pirkti. Dar šiek tiek žemės išsinuomojo. Karvėms pašarų pakankamai užsiaugina patys. Žemei įdirbti reikalingą traktorių turi savo, ir ne vieną, jeigu ką iš technikos skolinasi, tai tik kombainą grūdams nukulti. Bet problema, kad, kaip šmaikštavo pašnekovas, kartais su Dievu nepavyksta susitarti dėl oro: šiemet be atvangos lijo, laimei, liūtys pasėlių labai nenudraskė. Reginos ir Antano diena prasideda anksti rytą, o baigiasi tada, kada baigiasi. Melžimo įrangą jie turi, tačiau vien pamelžti ir pašerti karves nepakanka, pilna kitų reikalų. Fermoje triūsia tik jiedu, svetimų nesamdo, o jei ir norėtų, tokių neatsirastų. Bent pavasarį, kai iš laukų reikėjo surinkti akmenis, dar pora rankų būtų buvę gerai, bet, kaip pašnekovas sakė, kviestis į talką nebuvo ką – kaimas ištuštėjęs, pačių sūnus Donatas ir dukra Neringa – studentai. Ar belieka ūkininkams laisvalaikio sielai atsigauti?

„ Aha, iššsiruošėm į vienintelę šiemet pramogą – Klaipėdos, „Švyturio“ arenoje pasiklausyti Vytauto Šiškausko dainų. Į Reketę grįžę apie dešimtą vakaro, nuskubėjom į fermą. Kol pasimelžėm karves, kol apsitvarkėm aplinką, namo kitą dieną priešpiet beparėjom“, – juokavo Antanas.

Regina pridūrė: užtat ir pikta, kad nugaras lenkiančių žemdirbių darbas įvertinamas per mažai.

Pieno, varškės, grietinės sūrių šeima turi savo, jei parduotuvėje perka, tai nebent – sviesto. Bet ir to be dviejų eurų jau nebegausi, nebent akcija pasitaiko. Kur kas pigesnio sviesto į namus, sakė, iš Lenkijos parveža tolimųjų reisų vairuotojas Vaškių žentas.

Ūkininkavimo kryptį pakeitęs Vincas Pudžmys su pienininkyste reikalų turėti nebenorėtų.

Nori ne vienkartinės paramos, o tęstinumo

Pasak Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos skyriaus pirmininko Antano Stonkaus, dalyvavę įvairiuose investiciniuose projektuose, iš banko prisiskolinę pinigų, ūkininkai prisipirko įrenginių, prisistatė fermų, tačiau vien dėl to, kad, smukus pieno kainoms, nesulaukė valdžios pagalbos, daugelis turtą išpardavė, o gyvulius arba išskerdė, arba perleido kitiems. Pirmininkas irgi teigė netikintis, kad milijonai, kuriais ministras ketina pastiprinti pieno ūkius, paveiks žemdirbių sąmonę taip, kad tie, kurie atsikratė pienininkystės ūkių, norėtų juos atkurti vėl, nors visais varpais skalambijama, jog vietinės pieno žaliavos Lietuvoje jau trūksta. Pieno perdirbimo įmones didinti pramoninę gamybą skatina auganti produktų paklausa eksporto rinkose.

„Tikrai nenorėsiu bristi į tą pačią upę“, – „Pajūrio naujienoms“ patvirtino 200 ha žemės plote grūdus auginantis Grūšlaukės kaimo ūkininkas, už pažangų ūkininkavimą „Metų ūkio“ konkurse III vietą rajone pernai pelnęs Vincas Pudžmys. Savo turėtas 40 karvių jis teigė pardavęs per vieną dieną. Pasielgė drastiškai, nes, sakė, nebenorėjęs daugiau vargti, kai už litrą parduoto pieno tegaudavo po 12 ar 14 euro centų.

Anot A. Stonkaus, žemdirbiams norisi žinoti, kas jų laukia ateityje, o perspektyvos nematyti, niekas jos nestrateguoja. Ministrai keičiasi, ir kiekvienas žemės ūkio politiką suka jiems patinkančia linkme.

Tą patį akcentavo ir pirmaisiais atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais Kretingos rajono žemės ūkio skyriaus vedėju dirbęs, šiuo metu savo versle besisukantis Jonas Kruša. Jo žodžiais, blogiausia, kad Lietuvoje blaškomasi ne tik žemės ūkio, bet ir švietimo, ir medicinos srityse. „Nėra vientisų programų, prioritetai nuolat keičiami. Kiekviena nauja valdžia išmano-neišmano, bet daro savaip“, – sakė jis.

J. Krušos darbo Kretingoje metais žemdirbiai neturėjo gerų veislių karvių, tas, kurias laikė, daugiausia buvo įsigiję iš kolūkio fermų. Trūko pašarų. Kadangi šėrimo racionai buvo prasti, nebuvo modernių melžimo technologijų, primilžiai siekdavo apie 4 tūkst. kg iš karvės, kai šiais laikais jie arti 7 tūkst. kg. Apie1991–1993-iuosius metus litro pieno savikaina buvo 45 lietuviški centai. O tuo metu, kai Kretingoje, Tiekėjų g., ir Salantuose ėmė steigtis pieninės, supirkėjai už litrą pieno ūkininkams siūlė ir po 60, ir po 80 lietuviškų centų.

Grasino protokolais

Praėjus keleriems metams po Nepriklausomybės atkūrimo vienintelė problema buvo ta, kad įmonės vėluodavo ūkininkams atsiskaityti už supirktą pieną. Nuo 1997-ųjų iki 2000-ųjų metų Žemės ūkio skyriaus vedėjo pareigas ėjęs šiuo metu Nacionalinėje mokėjimo agentūroje vyriausiuoju specialistu dirbantis Pranas Didaronkus pasakojo, jog tokiais atvejais Klaipėdos apskrities administracija Žemės ūkio skyrių buvo įpareigojusi rašyti administracinės teisės pažeidimo protokolus ir rengti dokumentus teismui. „Supirkėjai tai žinodavo, kiek įmanoma, tempdavo laiką, o paskutiniu momentu prieš surašant protokolus teikdavosi atsiskaityti“, – pasakojo P. Didaronkus. Anot jo, vėliau įvyko ir nelabai gražių dalykų – pieninei bankrutavus, ūkininkams neišmokėtos lėšos buvo pradangintos amžiams.

Buvusio vedėjo žodžiais, tuo metu karves laikančių ūkininkų buvo labai daug, nors bandos ir nedidelės, dažniausiai nuo 5 iki 10 gyvulių. Veikė Kaimo rėmimo fondas, tačiau jis pasitarnavo tik norintiems įsigyti pašarų gamybos įrangą ar žemės ūkio techniką – kompensuodavo 25 proc. kainos. Tačiau ūkininkai pasinaudoti šia galimybe nesiverždavo, Žemės ūkio skyrius per metus išdalindavo apie 20 traktorių. Šis fondas pienininkystės sektoriaus nerėmė. Kadangi pieno supirkimo kainos ritosi vis žemyn, o dar savo griežtus reikalavimus kokybei ėmė kelti ką tik įsteigta valstybinė įmonė „Pieno tyrimai“, kai kurie, ypač senyvo amžiaus žaliavos gamintojai parduoti pieną atsisakė.

Trauktis skatino išmokos

Dabartinės Žemės ūkio skyriaus vedėjos Ženetos Seniūnienės nuomone, vėliau pieno ūkių kaimo žmonės atsisakė dar ir dėl to, kad juos tai daryti skatino 2004-2006 metų programos Kaimo plėtros priemonė Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos. Tai ūkininkams suteikė teisę 15 metų kasmet, iki kol sukaks 75-eri, kaip pensiją gauti išmokas. Jų dydis nustatomas atsižvelgus į turimo ūkio dydį. Žemės ūkio skyriaus duomenimis, 2004 – 2006 m. paraiškas dalyvauti šioje programoje buvo pateikę 482 ūkininkai.

Ž. Seniūnienės žodžiais, kai kurie iš prekinės gamybos pasitraukę ūkininkai toli nenuėjo – ūkius perleidę savo vaikams, pasinaudojo galimybe gauti piniginę paramą. Bet atskirai paramą gavo ir vaikai, dalyvavę Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo programoje.

Žemės ūkio skyriaus vedėjos teigimu, 2007-aisiais rajone buvo melžiama 6 tūkst. 490 o, praėjusiais metais – 3 tūkst. 286 karvės. Prieš dešimt metų Ž. Seniūnienės ir už gyvulininkystę atsakingos skyriaus specialistės Aurelijos Jurgutienės iniciatyva, po ilgos pertraukos rajone pirmąkart buvo surengtos respublikinės melžėjų varžytuvės, kuriose dalyvavo 5 mūsų rajono melžėjai. Pirmąją vietą užėmė Alina Butkevičienė iš Darbėnų seniūnijos. Rengiant melžėjų varžytuves, aktyviausi buvo Imbarės seniūnijos melžėjai.

Paklausta, kodėl šios varžybos vis dėlto netapo tradicija, vedėja atsakė, jog norinčių dalyvauti melžėjų atsirastų, bet sunku prikalbinti karvių bandas laikančius ūkininkus, kad įsileistų į savo tvartus ir „paskolintų“ karvių.

binti karvių bandas laikančius ūkininkus, kad įsileistų į sa


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas