|
|
|
Ruandoje stebėjosi titanišku kunigo darbu
Žurnalistė Aldona Karečkaitė, laisvalaikiu savanoriaujanti Kėkštų jaunimo sodyboje, pabuvojo tolimojoje Ruandoje, kur jau 40 metų misionieriumi dirba kraštietis kunigas Hermanas Šulcas. „Visąlaik svajojau pamatyti tikrąją Afriką, o ne vien jos uostus, – apie kelionės tikslą kalbėjo 22-jus metus laivuose dirbusi „jūros vilkė“. – Ruandoje labiausiai stebino ne skurdas, o titaniškas kunigo darbas jo įkurtoje Jaunimo sodyboje.“ Sodyba – oazė tarp skurdo Į nepažįstamą šalį A. Karečkaitė ryžosi leistis viena, pasitikėdama, kad ją pasitiks kunigo siųsti žmonės. Žinojo, jog Jaunimo sodyba įkurta maždaug už 60 km nuo Ruandos sostinės Kigalio, kur nusileido lėktuvas, atokioje kaimo vietovėje, į kurią vedė suplūktas duobėtas kelias. „Abipus išsibarsčiusios kaktusų tvorų apjuostos skurdžios drėbto molio trobos su durimis ir vienu-dviem mažais langais. Teko pabuvoti ir jų viduje, kur visas šeimos gyvenimas išsitenka tarp skudurų krūvos ir iš akmenų sudėlioto ugniakuro. Tarp kalvų įsiterpę dirbamos žemės lopinėliai, kuriuose žmonės sodina saldžiąsias bulves, arba batatus, svogūnus“, – įprastą Ruandos kaimo vaizdą piešė keliautoja. Tačiau Jaunimo sodyba, kurią išvydo siaubingai skurdžiame Afrikos fone, jai atrodė tarsi oazė dykumoje. Tai – šiuolaikiškai įrengta gyvenvietė su 40 pastatų, kuriuose glaudžiasi našlaičiais per genčių tarpusavio karus tapę, iš džiunglių surinkti vaikai, jau užaugę ligi jaunuolių, mokyklą bei gimnaziją lankantys turtingesnių ruandiečių vaikai, jų mokytojai bei vienuolės. Šiandieną sodybos dirbtuvėse jaunimas mokosi ir amatų, kad galėtų savarankiškai išgyventi: jie žiedžia iš molio, drožinėja, pina. A. Karečkaitei besisvečiuojant, sodyboje buvo atidaryta moderni kompiuterio klasė ir biblioteka, kurią įrengė geradariai iš JAV, taip pat nusamdę ir savo šalies mokytoją. Ir kai per pamaldas sodybos koplyčioje ji išgirdo kunigą vietine šneka kažką įtaigiai aiškinant jaunuoliams, vėliau jo paklausė, apie ką kalbėjo. Šis atsakė aiškinęs vaikams, kad geru mokymusi jie privalą pateisinti rėmėjų paramą.
Ir vienas lauke – karys Prie savo pietų stalo H. Šulcas kasdien pasikviečia po 1-2 vaikus ar darbininkus, – ir tai jiems yra didelė garbė. Vaikai aprengiami gražesniais rūbais, kunigas bendrauja su jais, moko savo pavyzdžiu ir ugdo. Kaskart iš sodybos jis pasiima žmonių, vykdamas į keliones, kurių metu susitinka su geradariais. Ruandiečių atsiveža ir į savo tėvų žemėje Kėkštuose įkurtą sodybą. „Visa tai – kunigo įdirbis, jo nuveiktas titaniškas darbas. Misijų vieta kažkada pasirikęs laukinę Ruandą, gyvenimą pradėjo plynėje nuo palapinės. Sakoma, kad vienas lauke – ne karys, bet čia akivaizdžiai matosi, kad kunigas – dar ir koks karys“, – tvirtino keliautoja. Jos žodžiais, kunigas pats projektavo statinius, išgrindė takus, užsodino daržus ir medžių, kuriuos šiandieną kerta ir naudoja ugniakurui, apjuosė sodybą tvora. Užveisė vištų, ožkų, karvių. O svarbiausia, pelkėtoje vietoje išgręžė gręžinį ir aprūpino kaimą gyvybiškai svarbiu vandeniu, 900 m iki sodybos per akmenis nutiesė vandentiekį. „Jaunimo sodyboje žmonės valgo gerą maistą triskart per dieną, kai už jos ribų – vos vienąsyk ir tai tik saldžiąsias bulves, gerai, jeigu turi druskos joms pagardinti“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovė.
Vaikai rašo ant mokyklos pamato Ji pastebėjo, kad Ruanda – ne ta Afrika, kaip kartais įsivaizduojama, jog bananai krinta nuo medžių. Joje plieskia saulė, bet nėra lietaus. Išdžiūvusi žemė pasidengia kieta pluta, kurią žmonės, išplėšę sklypelius iš uolėtų kalvų, daužo kauptukais, kad užsiaugintų daržovių pramisti. Būna, kad staigios liūtys pakalnėn nuplauna visą derlių ir žmonių triūsą. Kaimo žmonės A. Karečkaitei paliko ne vien liūdną, bet ir šviesų įspūdį. Lydima sodybos savanorės studentės Andželikos, kurią kunigas per teismą išvadavo iš vergijos, prisikrovusi kuprinę dovanų, keliautoja išeidavo į kaimą. Aplankė vienišus kaimo senolius, kuriuos, kaip ir ligotus žmones, pinigais paremia kunigas, pabuvojo kaimo mokykloje. „Beprotiškas skurdas bado akis, bet žmonės nuoširdūs, dėkoja už menkiausią dovaną. Vaikai dažniausiai basi, aprengti bet kaip – net žieminiu kombinezonu ant nuogo kūno, spardo iš popierių susuktą ir virvagaliais aprištą kamuolį. Pamatę kitatautį, laimingi ligi ausų apspinta, bet neįkyriai – žino, kad apdalins saldainiais. Gavę teniso kamuoliuką išsyk ėmė ratu jį mėtyti“, – pasakojo pašnekovė, neslėpdama, jog į Ruandą vežėsi atskirą lagaminą dovanų – spalvinimo knygelių, pieštukų, lėlių, teniso kamuoliukų, vien saldainiai svėrė 11 kg. Ji pamatė kaimo mokyklą, kurią lanko apie 40 vaikų. Tačiau jie neturi, kur rašyti, todėl aprašinėta ne tik klasės lenta, bet ir visas mokyklos pamatas. O tie vaikai, kurių tėvai neišgali išleisti į mokyklą, įsitaisę kieme ant padangų klausosi, kas vyksta klasėje.
Rasių tema – tabu H. Šulco įkurtoji Ruandos sodyba per genčių tarpusavio karus buvo išdraskyta ir išžudyta, o pats kunigas išgelbėtas Jungtinių Tautų – išvežtas iš sodybos tanku. Bet kunigas kėlėsi ir vėl grįžo gydyti savo bei kitų žaizdas. Iš kunigo A. Karečkaitė sužinojo, kad Ruanda dabartinio jų prezidento sutaikyta ir pamažėl gydosi pjautynių padarytas žaizdas: „Kunigas įspėjo neklausinėti, kas tu – tutsis ar hutas, ši tema yra tabu, nes po vienu stogu šiandien turi sugyventi ir žudikai, ir jų aukos.“ Keliautoją Ruandoje taip pat stebino švara: „Suprantama, jog sodyboje – kunigo prižiūrima tvarka, o kaime žmonės tiesiog neturi, iš ko šiukšlinti. Mieste, kur asfaltas, veikia prekybos centrai, vandeniui nubėgti išbetonuoti latakai, kuriuos kruopščiai valo darbininkai. Antra vertus, Ruanda yra švariausia Afrikos šalis, nes į ją draudžiama įvežti polietileno pakuotes – tai žinodama, visas dovanas vežiausi tik drobiniuose maišuose.“ Iš Ruandos A. Karečkaitė sugrįžo ne vien su giliais įspūdžiais ir išgyvenimais, bet ir šūsnimi nuotraukų, kurių parodą neužilgo ketina surengti Kretingos rajono kultūros centre.
|
|
