Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas
„Atžalyno“ scenoje vaikai mokosi reikšti emocijas. Jas jaunieji aktoriai pademonstravo ir fotografuojantis kitų metų „Pajūrio naujienų“ kalendoriui.

Karalių mantijos ir karūnos, kareivėlių kepurės ir kardai, pūsti princesių sijonėliai ir joms asistuojančių kavalierių kelnės... Štai, kuo virto visas šūsnis „Pajūrio naujienų“, kai jos pateko į Kretingos rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ aktorių rankas.

Šie aktoriai – tai ir kasmet laikraščio skaitytojams dovanojamo kalendoriaus herojai, nusipelnę jais būti dėl savo kūrybiškumo ir meninių pasiekimų. Prabėgę 2017-ieji atžalyniečiams buvę labai turtingi išvykų, naujų susitikimų, patirtų įspūdžių. Tapę neatsiejama Kretingos rajono kultūros dalimi, „Atžalyno“ aktoriai bei jų vyriausioji režisierė Auksė Antulienė, išlankstę naujuosius – 2018-uosius – „Pajūrio naujienų“ metus, jau gyvena naujais kūrybiniais sumanymais bei svajonėmis.

– Ir kas gi tas „Atžalynas“? Kokia jo esmė? Ką reiškia būti atžalyniečiu vaikui, jaunuoliui? – „Pajūrio naujienos“ paklausė Auksės Antulienės, kuri pažintį su teatro menu taip pat pradėjo nuo „Atžalyno“.

– Mūsų – labai daug: dvi „Atžalyno“ grupes kasmet lanko nuo 40 iki 50 vaikų, su kuriais kalnus versti galima... Yra tokių, kurie išbando save ir mus palieka, kiti iki ateinant pas mus teatrą įsivaizduoja visiškai kitaip... Atrankos nėra – esame atviri visiems, kuriems reikia saviraiškos. Ir jeigu vaikas ar jaunuolis išdrįsta ateiti pas mus, užlipti į trečią aukštą ir atidaryti teatro duris, vadinasi, pirmasis egzaminas išlaikytas.

– Ką duoda teatras šiuolaikiniam vaikui? Moko girdėti, jausti, vertinti?..

– Visų pirma, moko bendrauti. Reikia tik pamatyti, kaip išlaisvėja vaikai, atėję į mūsų teatrą ir pradėję kurti spektaklius. Kai pasirenkame pjeses, jas skaito visi. Kūrinys turi sujaudinti, ir būtent scenoje išgyventa pjesė suteikia galimybę „įlisti“ į tokias situacijas, kokių gyvenime gali ir nepasitaikyti: kai pabūni kitų kailyje, pradedi suprasti kitą žmogų, užjausti, suprasti, kodėl jis elgiasi taip, kaip tau galbūt nepatinka.

Labai džiaugiuosi, kai namo sugrįžę ir į teatro studiją užsukę studentai prisipažįsta, kad po „Atžalyno“ jiems buvo lengva įsilieti į naują kolektyvą, susirasti naujų draugų, bendrauti. Dažnas jiems pasako: „Gal teatrą lankei?“ Kažkaip supranta tai, ir viskas. Gal todėl, kad po teatro kitaip pradedame mąstyti, kūrybiškiau žiūrėti į gyvenimą, lengviau sprendžiame problemas.

– Išskirtinai akcentuojate bendravimą. Kodėl?

– Tai tarsi ir nieko naujo, bet mūsų vaikus jau nuo mažų dienų pasiglemžia technologijos, žmonėms darosi lengviau bendrauti socialiniuose tinkluose, kas rodo, kaip yra sunku bendrauti gyvai – reikšti savo emocijas ir suprasti kitą žmogų. Bendrauti reikia drąsos, nes ne visada tas kitas žmogus išpildo mūsų lūkesčius. „Atžalynas“, kur mes ir mokomės svarbiausio dalyko – bendrauti, – ne teatras. Tai – šeima, kurioje gyvename tarsi broliai, sesės, kurioje kiekvienas gali dalintis savo rūpesčiais, džiaugsmais. Čia visada rasi žmogų, kuris norės su tavimi pakalbėti. Paprastas dalykas, kurių mes visi pasiilgstame ir kurio daugeliui trūksta šeimose.

Kalendoriaus fotosesijai dirigavusi Auksė Antulienė prisipažino: „Kolegos man visada sakydavo – neįsimylėk vaikų. Išsiskirti visada sunku. Ir kai sutinku buvusį atžalynietį, manyje iškart atgyja tas spektaklis, kuriame jis vaidino.“

– „Atžalynas“ meilę teatrui skiepija jau ketvirtą dešimtmetį – 2019-aisiais švęsite 40 metų jubiliejų. Ar šiandien būtų galima teigti, kad „Atžalynas“ – tai atpažinimo ženklas, jūsų identifikacija, jog tai – ta teatro mokykla, kuri garsina Kretingą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje?

– Esu pati užauginta „Atžalyno“, ir keturi dešimtmečiai – taip, tai teatro mokykla, tai skiriamasis ženklas, kai tik pradėjęs žiūrėti spektaklį, iškart supranti, kas jį pastatė. Pagal ką žiūrovas tai suvokia? Kai kolegos, teatro grandai aptaria mūsų darbus, visi jie akcentuoja tai, kad mūsų vaikai puikiai kuria aktorinius darbus – jie yra gyvi ir tikri. Mūsų aktoriai scenoje neapsimeta, ypač vyresnieji, su kuriais dirbama kaip su profesionalais. Aš jiems sakau: „Mes mokysimės ne vaidinti, o gyventi scenoje.“ Juk yra daug spektaklių, kur nereikia būti tikram – galima viską suvaidinti.

Mūsų stiprybė – tai ir šviesus humoras, šiluma ir nuojauta, kad žiūrovas po mūsų spektaklio negali išeiti toks pat, koks buvo iki jo. Turi būti jausmai, tegu ir neigiami, nes tik jausmas paveikia protą, priverčia mąstyti, nebūtinai tik apie tai, kas gražu. Labai svarbu, kad po spektaklio žiūrovas kažką išsineštų į gyvenimą.

– Ir kaip to pasiekiate?

– Esu praktikė, ne teoretikė. Pasirenkame pjesę, kuri patiktų visiems aktoriams. Dirbame lėtai – per sezoną tik viena premjera. Visi žinome, kad reikės ilgai dirbti, kapstytis. Nėra taip, kad perskaitėme ir paskirstėme vaidmenis. Judame mažais žingsneliais: visi aktoriai gali išbandyti visus vaidmenis, „įlįsti“ į visus personažus. Išgirstu kūrybines vaikų idėjas – turime aukso minčių sąsiuvinį, kuriame viskas surašyta: kas buvo gerai ir kas – blogai.

Teatras – kolektyvinis menas, ir reikia, kad tą meną kurtų patys aktoriai. Dirbame visi – tokį mano darbo stilių žino ir kolegos: vyksta slaptas balsavimas, kiekvienas parašo, ką mato viename ar kitame vaidmenyje – nuostabu, kai vaikai turi savo matymą. Taip sušvelninama konkurencija, be to, ir patys aktoriai pamato, kad galbūt tikrai netinka kažkuriam vaidmeniui. Taip surandamas pats geriausias vaidmens atlikėjas, o vaikai mokomi, kad ir mažiausiam vaidmeniui būtina atiduoti visą sielą.

Tai, kad pas mus nėra antro plano, tebesufleruoja švieži įspūdžiai iš Vokietijos: ten vaidinome spektaklį „Pabėgimas į Akropolį“. Kolegos režisieriai pasidžiaugė ne tik tuo, kad scenoje – daug vaikų, bet ir todėl, kad kiekvieną akimirką kiekvienas aktorius yra vaidmenyje, nesvarbu, kada, kokiu momentu į jį pasižiūrėsi. Atrodo, jog „Atžalyno“ vaikai vaidina net ir užkulisiuose – jie tyliu buvimu su didele atsakomybe palaiko tuos, kurie tuo metu yra scenoje.

Teatras tuo ir žavus, kad jis yra tik čia ir dabar. Spektaklis, kurį parodei šiandien, rytoj nebebus toks. Todėl labai norisi, kad šios dienos žiūrovas pamatytų geriausią variantą.

Jaunieji aktoriai rengiasi fotosesijai.

– Kurion vieton „Atžalyno“ veikloje įsiterpia režisieriaus kumštis? Juk jo taip pat reikia?

– Kai sceninių sprendimų yra begalė, režisieriaus kumštis uždeda paskutinį tašką, lemia galutinį sprendimą, nes būtent jam reikia atrinkti ir į visumą susieti detales, kitus spektaklio komponentus, muziką, garsą, šviesą.

– Teigiate, jog esate kaip šeima. Kokias tradicijas puoselėjate ir kokią matote „Atžalyno“ ateitį?

– Tarp Kalėdų ir Naujųjų metų rengiame „Mandarinų“ vakarėlį, į kurį visi atsineša po mandariną sau ir draugui. „Mandarinas padalintas skiltelėmis tam, kad valgyt jį ne vienam“ – toks mūsų šūkis, o programa, dreskodas, mini karnavalas, žaidimai, teatriniai pasirodymai yra visa tai, kuo užsilipdo šis vakaras. Aš pati esu tik viešnia. Visokių įdomybių vaikai prigalvoja, ir kai švenčiame Tarptautinę teatro dieną.

O „Atžalyno“ ateitis – labai graži: kartu su manimi pradėjo dirbti sūnus Eimantas, ir sekmadieniais į improvizacijų grupę renkasi gimnazistai – jie dirba be manęs, tad kažko laukiame. Su vaikais dirba buvusi atžalynietė Karolina Moncevičienė, šiuo metu auginanti sūnų – laukiu jos sugrįžtant. Pati kaip režisierė užaugusi pas Algimantą Verbutą labai noriu sau tokios pamainos, kuri tęstų mūsų teatro tradicijas ir kurios meilė teatrui eitų iš vidaus, būtų išgyventa būtent čia, „Atžalyno“ scenoje.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas