|
|
|
Kėkštų ir Valėnų gyventojai užgyveno „mėmelenderių“ žemes
Tolių, Valėnų, Kėkštų kaimai nuo Kretingos į Klaipėdos pusę nutolę vos 3-5 kilometrus. Tačiau kaimų specifika visiškai kitokia, negu Žemaitijoje – čia išlikęs Mažosios Lietuvos istorijos dvelksmas. Dar galima išgirsti vieną kitą iš tikrųjų Klaipėdos krašto gyventojų, senolių, vadinamųjų „mėmelenderių“, šnekančių jų šneka – pusiau vokiškai ir pusiau žemaitiškai. Išlikę prieškario statiniai – raudonų plytų ir drėbto molio sienomis - būdingi tik šiam kraštui. Po karo į Vakarus pasitraukus daugumai šio vokiečiams priklausiusio krašto gyventojų, atėjūnai iš Didžiosios Lietuvos apsigyveno jų ištuštėjusiose sodybose, dirbo jų žemę.
Žinomiausias – kunigo misionieriaus ūkis Kėkštų kaime šiandien belikę vos penkios sodybos. Pati garsiausia jų – naujasis kunigo misionieriaus Hermano Šulco ūkis, kuriame įkurta Jaunimo sodyba sąvartyno bei socialinės rizikos šeimų vaikams. Prieš kelerius metus, atgavęs apie 60 ha senelio žemės, kunigas, jau tris dešimtmečius atliekantis misijas tarpusavio genčių karų nualintoje Ruandoje, savo sodybą paskyrė tauriam tikslui – padėti vaikams. Jo sodyba Kėkštuose kažkuo primena Jaunimo sodybą Ruandoje, kur priglaudžia našlaičius, iš savanų surinktus vaikus, moko juos amatų. Afrikos vaikus jis atsiveža ir į senelio gimtinę – Kėkštus. Vyksta bendros Ruandos ir Lietuvos vaikų stovyklos, į kurias atvyksta ir Vokietijos, Lenkijos jaunimo. Kunigas afrikiečius pavežioja po kaimą, rodydamas, kaip pas mus žmonės gyvena ir šeimininkauja. Seniausia Kėkštų kaimo gyventoja Berta Atienė, šiandien švenčianti 90-mečio jubiliejų, ne vienam šio kaimo senbuvių palikuoniui buvo istorinių faktų liudininke, atgaunat žemes po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo. Tarp jų – ir Hermano Šulco motinai Elzei Šulc, daugel metų gyvenusiai Vokietijoje ir Ruandoje, kur ji buvo pagalbininkė sūnui. Prieš mirtį Elzė Šulc, kilusi iš Abakų kaimo, grįžo į Kėkštus, iš kur pabėgo besibaigiant karui. Ožys – arklių gydytojas Kitapus H.Šulco rapso laukų išlikusi sena, taip pat vokiečių laikais statyta sodyba. Joje po karo įsikūrė Elvyros Paulauskaitės–Bagočiūnienės šeima. „Mano tėvai neturėjo žemės, ją vis nuomodavo. Besibaigiant karui tėvas pasakė: važiuojam ten, iš kur išbėgo žmonės, - pasakojo iš Šventosios kilusi, dabar jau 70-metė Elvyra. – Atvažiavome į Kėkštus, kaime – nė vieno žmogaus. Taip ir pradėjome čia gyventi“. Pasak moters, buvo parsiradę ir tikrieji šios sodybos šeimininkai, bet kaimo seniūnas jiems geranoriškai pataręs pasitraukti. Sakė – minėsit mane geruoju, jei nepasiliksit savo namuose. Taip tie žmonės išvykę į Priekulę, o iš ten – į Vokietiją. „Neseniai apžiūrėti tėviškę buvo atvykusios šeimininkų dukterys iš Vokietijos. Sakė – mums to ūkio nereikia, nė už ką nepasiliktume Lietuvoje“, - tvirtino Elvyra. Moteris pasakojo: nors dirbusi Klaipėdos „Trinyčių“ fabrike, tačiau kas savaitgalį grįždavusi į namus Kėkštuose ir pagelbėdavusi mamai ūkyje šienauti, ravėti daržus. Mat, tėvas mirė anksti, 1955–aisiais. Prie to ūkio pripratusi nuo mažumės, ir šiandien jaučiasi tikra šeimininke. Elvyra – tikra gyvūnų karalienė. Moteris juokauja: koks katinas priklydo – ji priglaudžia priklydėlį, kam koks šuo nebereikalingas, atveža ir pameta jai. „Turiu 5 šunis, 2 katinus ir katę Princesę, ožį ir ožką, arklį, 2 karves. Jei arklį laikai, ožį reikia būtinai rišti netoliese. Jis atbaido ligas, arkliai neserga. Ožys – tarytum arklių gydytojas“, - nuotaikingai besikvatojanti pusiau rimtai, pusiau juokais liaupsių ožiui negailėjo moteris. Elvyra tikino, jog visą gyvenimą esanti linksmo būdo: „Aš ir pijoku vyru atsikračiau: žmoną jam suradau, vestuves jiems pakėliau ir dar butą nupirkau“. Elvyra tikino, jog ji – tik dalis tų linksmybių, kuriomis buvo apdovanota jos motina Kazė Paulauskienė. Motina ligi amžiaus pabaigos buvusi labai gyvybinga: mirė sulaukusi 97-erių, užgeso tarytum prisėdusi pailsėti. „Mamos geros širdies užteko ne tik saviems, bet ir svetimiems vaikams. Nuo trejų metų ji užaugino ir našlaitę, Kėkštuose tebegyvenančią Mildą Jonkienę. Priglaudė našlaitį Algį. Jo tėvai išbėgo į Australiją. Aš buvau parūpinusi ir dokumentus, kad jis irgi išvažiuotų pas tėvus. Jam bereikėjo tik į Maskvą nuvykti, bet, mirus motinai, jis nebenorėjo važiuoti. Po Nepriklausomybės su šeima jis buvo išvykęs į Australiją aplankyti dar gyvo tėvo“, - šeimos istoriją papasakojo Elvyra. „Kaimas – tai „kaifas“, - tvirtino Kėkštų naujakurė, 35-erių suvalkietė Aušrinė Rimkuvienė, su šeima į vyro Alfonso tėviškę atsikrausčiusi prieš ketverius metus. – Pažiūrėkit, kokia aplinka: upelis, grynas oras. Iš ryto atsikeli, čiulba paukščiai. Žmonių – nė gyvos dvasios, - žvelgdama aplink, džiūgavo moteris. - Esu kilusi iš daugiabučio, į tą dėžę grįžti tikrai nebenorėčiau“. Šeima apsigyveno senoje troboje: viename namo gale buvo gyvenamosios patalpos, kitame – ūkinė dalis. Greta naujakuriai pradėjo naujų pastatų statybą. Perdien moteris puoselėja sodybą: rūpinasi aplinka, gėlynais. Šeima turi 4,5 ha žemės, ją naudoja savo reikmėms – sodina daržus, javus ir bulves. Laiko karvę ir keturias kiaules. Basakojai vaikai – 12-metė Indrė ir 2-jų Dangiras – bėgioja po kiemą, ir tikino, jog jiems čia – visai smagu. Draugų jiems nė nereikia. Lėlių – taip pat: besirūpindama broliuku, Indrė pati mokosi būti mama. Į Jokūbavo pagrindinę mokyklą vaikus nuveža ir parveža mokyklinis autobusas. Kėkštų kaime – tik keli mokyklinio amžiaus vaikai. Pakelėje sutikta, į gretimą kaimo tvenkinį maudytis bėganti trijulė - vienuolikmečiai Gintarė ir Valentinas bei septynmetis Dovydas - tvirtino, jog be jų dar yra Lijana ir Andželika. O su Indre jie šiuo metu susipykę. Vandens tvenkiny – tik iki pilvo, tad tėvai be rūpesčio juos ten išleidžią plaukioti. Andželiką ir Valentiną savaitgaliais atvažiuoja ir pasiima į Jaunimo sodybą. O šiaip vaikai ir Kėkštuose uždarbiauja: jie renka žemuoges ir parduoda jas Jaunimo sodybos šeimininkei. Už jogurto indelį pririnktų braškių jie užsidirba po 5 litus. Ir tuomet dviračiais lekia į Kretingalę pirkti ledų. „Kretingalė yra jėga: ten nuo kalno dviračiais galima lėkti, kiek nori, ir lenktyniauti“, - guviai ir nuoširdžiai jie pasakojo apie savo vasaras kaime. Jie sakė, jog kaime jiems labai patinka lankytis pas neseniai avių ūkį senojoje fermoje įkūrusį klaipėdietį dėdę Antaną: „Jis turi 800 avių. Mums sakė, kad augina rusiškas. O avių dar būna lietuviškų, angliškų, gruziniškų“, - „ūkiškai“ samprotavo Kėkštų jaunuomenė. Pas karvę Juodę dviračiu važiuojantis Karolis Jonkus atviravo, jog kaime gyventi nėra blogai: žmonės nuoširdūs, vienas kitą pažįsta. Turi savo kampą: privatizavo dalį „mėmelenderių“ namo. Su žmona Milda išaugino 5 vaikus. Vienas iš jų – Gintaras - liko gyventi gretimame Valėnų kaime. „Prūsai“ pasistatė mokyklą Greta Kėkštų esantis Valėnų kaimas primena gyvenvietę: jame yra trys daugiabučiai, autobusų stotelė, išliko istorinė mokykla, kuriai – per 200 metų. Senajame mokyklos pastate gyvenanti Kazimiera Daubarienė šioje mokykloje mokytojavo penkerius metus, iki uždarant Valėnų pradinę mokyklą 1979 metais. „Dokumentų apie šią mokyklą neišliko. Žmonės kalbėjo, kad senieji „prūsai“ susidėjo lėšas ir pastatė savo vaikams mokyklą. Šią mokyklą lankė ir seniausia Kėkštų gyventoja B.Atienė. O jai apie mokyklą pasakojo dar jos motina“, - pasakojo K.Daubarienė. Kaimynystėje, tame pačiame pastate, gyvenąs Alfredas Petrulis tikino, jog „rusų laikais mokykla buvo istorijos paminklas, o dabar – nuosavybė“. Su tėvais po karo atsikraustę iš Drumulių kaimo, Darbėnų seniūnijos, jie iš pradžių įsikūrė ištuštėjusioje sodyboje Valėnuose. Kolūkio laikais – čia buvo kolūkis „Tarybų šalis“, o jo pirmininkas - Alfredo tėvas Kazys Petrulis, ir persikraustė į buvusią mokyklą. Valėnų jaunimas – tėvo iš Klaipėdos atvažiavęs aplankyti Artūras bei kieme sėdinėjanti trijulė – Rimantas, Linas, Tadas – tvirtino, jog kaimiečiais jie niekad nesijautė: kaimas ir miestas nebesiskiria nei išore, nei žiniomis. „Nebent būtum visiškas mėmė. Lepšiui pasako – kaimietis ir dar į galvą duoda. Visur reikia mokėti save apsiginti“, - gūžčiodami pečiais jaunimo poziciją – būti savarankiškam - išdėstė vaikinai. Vieni jų, baigę Jokūbavo pagrindinę, mokėsi Kretingos vidurinėse mokyklose, kiti pasirinko Klaipėdos profesines mokyklas. Kaip ir kiekvieno, tądien Valėnuose kalbintų vaikinų galvos buvo užgultos savų rūpesčių, kuriais jie pasidalijo atvirai: vienam rūpėjo pirmą dieną prarastos vairuotojo teisės, kitas prisiminė prieš keletą metų kaime nuvertęs stulpą. Tačiau visi patikino, jog Valėnai yra savas kaimas, į kurį traukia bent retsykiais sugrįžti.
|
|
