|
|
|
Įsivedę eurą slovėnai pasijuto tikrais europiečiais
Šiandien lyginti Lietuvą su Slovėnija galėtume nebent pagal tai, kad abi šalys – pokomunistinės: viena priklausė Sovietų sąjungai, kita – Jugoslavijai. Abi užima nedidelius plotus ir atsiremia į jūras: Slovėnija, kurios 20,2 tūkst. kv. m plote gyvena 2, 5 mln. žmonių – į Adrijos jūrą. Abi šalys vienu metu, 2004-ųjų gegužę, įstojo į Europos Sąjungą. Tačiau Slovėnija per trejus metus padarė stiprią pažangą ir jau 2007 m. sausio 1 d. įsivedė eurą. Lietuva įsivesti eurą planuoja tik po ketverių metų – 2011-aisiais. Supažindinti, kaip Slovėnija ruošėsi euro įvedimui savo šalyje ir kokie yra šios reformos rezultatai - toks buvo Lietuvos banko Respublikos žurnalistų grupei inicijuotos kelionės į šią šalį tikslas. Buvo surengti susitikimai su Slovėnijos centrinio banko, Finansų ministerijos, Vartotojų teisių organizacijos, Makroekonominės analizės ir tyrimų instituto, Prekybos ir pramonės rūmų, Vyriausybės viešųjų ryšių bei prekybos magnato „Mercator“ atstovais. Euras pakeitė tolarą per 2 savaites Sausio 1-osios 3 val. nakties į Slovėnijos dangų buvo paleista 3 tūkst. helio balionų. Tai buvo ženklas, jog nuo tos minutės Slovėnija prisijungė prie euro zonos, įstojo į Europos centrinį banką ir perėjo į kitą mokėjimo sistemą. Gruodžio 31 dieną 21 val. vakaro buvo uždaryti ir per kelias valandas pertvarkyti visi bankomatai. Andrej Košak, Slovėnijos banko valdytojo pavaduotojas, lietuvių žurnalistus priėmęs valdybos posėdžių salėje, ir tuo parodydamas išskirtinį dėmesį (teko girdėti, jog valdybos posėdžių salė – nelyginant šeimininkų miegamasis. Joje priimami svarbiausi šalies bankininkystės sprendimai, - aut. pastaba) tvirtino, jog euro įvedimo procesas Slovėnijoje vyko pagal „didžiojo sprogimo“ scenarijų. Ir visiškai kitaip, negu ankstesnėse šalyse – Austrijoje, Suomijoje, Didžiojoje Britanijoje. Toms šalims buvo duotas limitas, kiek įsivesti eurų greta nacionalinės valiutos. O Slovėnija prie euro perėjo per trumpą laiką – dvi savaites. Iki sausio 14-osios greta euro dar funkcionavo ir Slovėnijos nacionalinė valiuta – tolaras. Pasak A.Košak, valiutų keitimas sumaišties žmonėms neįnešė. Slovėnai iš anksto buvo informuojami apie būsimą valiutą: į pašto dėžutes buvo mėtomi informaciniai pranešimai, prekybos centruose vakarais stovėdavo specialistai ir nemokamai konsultuodavo žmones juos dominančiais klausimais dėl euro. Pasikeisti bankuose iki 1 tūkst. 500 eurų galima išsyk be papildomo mokesčio. Dar praėjusį lapkritį – gruodį valiutų keityklose žmonės galėjo laisvai pirkti eurus. Užmaršieji slovėnai senuosius tolarus dar galės keisti: monetas – dešimt metų, o popierinius pinigus – neribotą laiką. A.Košak pastebėjo, jog subyrėjus Jugoslavijai, Slovėnijoje įvyko keturios pinigų reformos: senieji Jugoslavijos dinarai buvo pakeisti į pirmuosius nekokybiškus tolarus, po to į – neseniai galiojusius tolarus, o šie – į eurus. „Buvo pastebimi psichologiniai skirtumai: pirmą sykį žmonės atsisakė jiems primestos valiutos, dabar – savų, nacionalinių, pinigų. Tačiau noras turėti stabilią ekonomiką, pritraukti užsienio investuotojus lėmė mąstymo pokyčius. Be to, Slovėnija turi kaimynus – Italiją, Austriją, ir su euru žmonės jau buvo gerai susipažinę. Iš pradžių žmonės manė, kad įvedus eurą infliacija padidėjo 10 proc. Tačiau vyriausybė parodė, kad ji tėra tik 2,5 proc.“, - tvirtino A.Košak. Euro įvedimas Slovėnijai buvo svarbiausia nuo įstojimo į ES. Per trumpą laiką, A.Košak žodžiais, jų šalis sugebėjo fiksuoti tolaro ir euro santykį (1 euras prilygsta 239,6 tolaro). Dar nesant fiksuoto valiutų kurso, buvo pradėtos rengti naujos kompiuterinės programos. Pritaikyti programinę įrangą, anot jo, buvo pats sudėtingiausias etapas. Po eurą - už jo įvedimą Eurų įvedimas Slovėnijos vyriausybei, bankams, prekybos centrams kainavo 2 mln. eurų. Taigi – po 1 eurą gyventojui. Nina Presern, Prekybos ir pramonės rūmų prezidento patarėja, Slovėnijos Euro komandos narė, tvirtino, jog įmonėms euro įvedimas – naujos įrangos, kompiuterinių programų, papildomos dokumentacijos ir darbo sąnaudos - kainavo nuo 10 tūkst. iki 1 mln. eurų. Jos tai finansavo pačios. „Pozityvūs dalykai iš ilgalaikės perspektyvos nusveria tas išlaidas, - jos ilgainiui atsipirks. Euras garantuos ilgalaikes stabilias kainas. Įmonėms išsiplėtė rinkos galimybės, jos tampa tarptautinėmis. Be abejo, didesnėje rinkoje išsilaikyti sunkiau: euras privers kai kurių įmonių savininkus permąstyti veiklos strategiją. Ekonominėje euro zonoje jiems reiks surasti savo vietą“, - įsitikinusi N.Presern. 500 Slovėnijos įmonių, įvedus eurą, pasirašė susitarimą – solidarumo aktą, jog pirmąjį pusmetį nekels kainų. Tai vadinamasis „baltasis įmonių“ sąrašas. Tos įmonės, kurių prekių ir paslaugų kainos pabrango nuo 6 proc., t.y. dvigubai viršijo infliacijos dydį – 2,5 proc., yra įtraukiamos į „juodąjį sąrašą“, kuris viešai paskelbiamas. Gyventojų patogumui devynis mėnesius - iki euro įvedimo ir pusmetį po jo - galioja dvigubas kainų žymėjimas: tolarais ir eurais. Į pašto dėžutes kiekvienai šeimai buvo išmėtyti kalkuliatoriai – Slovėnijos banko dovana, kurie kainas išsyk parodydavo dvejopai. Kainos, įvedus eurą, išaugo paslaugų, aptarnavimo, parkavimo bei bankininkystės sferose. Nepaisydami to, Slovėnijos vartotojų asociacijos atstovės Damjanos Pondelek žodžiais, vartotojai eurą vertina kaip sėkmės istoriją. Balandžio mėnesį pravedus apklausą, 83 proc. slovėnų pasisakė esą patenkinti euru. Jau pirmomis sausio dienomis pensininkai prekybos centruose atsiskaitinėjo eurais, nors dar galėjo tolarais. Didžiojo Slovėnijos prekybos magnato „Mercator“ (prilygstančio mūsiškei „VP Market“, - aut. pastaba) atstovė Bojana Leskovar tikino, jog pirmomis euro įvedimo dienomis jų prekybos centrai tapo savotiškomis valiutų keityklomis: žmonės atidavinėjo tolarais, o grąžą jau gavo eurais. „Mercator“ tinklas jungia 800 prekybos centrų: į juos buvo atvežta 27 tonos euro monetų. O per pirmas 2 savaites suplaukė 26 tonos tolarų monetų. „Baltoji“ technika – šalies vizitinė kortelė Subyrėjus Jugoslavijai, Slovėnija padarė didelį ekonominį šuolį ir tapo patraukli užsienio investuotojams. Dar komunistiniais laikais Slovėnija buvo pramonės šalis: pasižymėjo farmacijoje, buities technikos gamyboje. Šias sritis ji ne griovė, bet dar labiau išvystė. Slovėnai yra žinomi pasaulyje savo „baltąja“ – namų ūkio - technika „Gorenje“. Farmacijos kompanija KRKA tiekia vaistus ir Lietuvai. Slovakija užima pirmą vietą pasaulyje pagal automobilių skaičių vienam gyventojui. Čia persikėlė prancūzų „Renault“ automobilių gamyba. Žvalgantis po Slovėnijos sostinės – Liublianos – gatves, neteko pamatyti senų automobilių. Nors Slovėnija - žalias kraštas, į kurį įsiterpia Alpės, tačiau žemės ūkio dalis bendrame ekonomikos vystymesi nedidelė – tik 5 proc. Po šalį išsimėčiusiose sodybose žmonės plėtoja ekologinius ūkius, vysto kaimo turizmą. Užsienio investicijos sudaro 20 proc. bendrojo šalies vidaus produkto. Beje, valstybės indėlis šalies ekonomikoje tebėra svarus. Kaip teigė Mikroekonominės analizės ir tyrimų instituto direktorius Jane Šušteršič, valstybė valdo didžiąją dalį akcijų tokiuose stambiuose objektuose, kaip telekomas, bankai. Degalinės ir kazino – privatizuoti. Juos valdo dvi draudimo bendrovės: viena jų kaupia pensijų fondus, kita – moka išmokas nukentėjusiems nuo karų žmonėms. Tačiau jos privatizuotos jau įvedus eurą. Vidutinė slovėno alga yra 1tūkst. 200 eurų (4 tūkst. 200 Lt). Tokio dydžio ją gauna 2/3 šalies gyventojų. Nedarbas Slovėnijoje – 6 proc. Iš ketvirčio milijono Slovėnijos gyventojų 88 proc. – slovėnai, kiti – kroatai, serbai, italai, vengrai. 70 proc. Serbijos gyventojų yra katalikai. Slovėnija lietuvių akimis Liublianoje pernai gruodį įsikūrė ir lietuvių bendruomenė. Joje oficialia - tik 20 žmonių. Slovėnijos lietuvių atstovybė veikia prie ambasados Austrijoje. Susitikimuose mums vertėjavusi Ieva Lauraitytė yra lingvistikos studijų doktorantūros studentė. Ji patikino, kad Slovėnijoje yra skiriamas itin didelis dėmesys studentams: kol mokosi, jie ar jų darbdaviai atleidžiami nuo mokesčių valstybei. Vieno kambario nuoma Liublianos centre kainuoja 300 - 400 eurų ( 1050 - 1400 Lt) per mėnesį. Slovėnija nėra itin patraukli šalis lietuvių poilsiui: jūros – vos 50 km ruožas, o nuvykti ten tenka dviem lėktuvais, persėdant Prahoje. O ir bilietas nepigus – per 1 tūkst. Lt į abi puses. Tai, kad slovėnai yra gerokai demokratiškesni už mus, parodė vienas lietuvio akiai neįprastas reginys: paprastos darbo dienos vakarą pačioje Liublianos širdyje – centrinėje Prešereno aikštėje, greta Pranciškonų vienuolyno, surengta meno akcija. Virš praeivių galvų buvo iškabinėti nuogi manekenai. O čia pat aikštėje apspitusiam būriui dailininkų pozavo dvi visiškai nuogos merginos. Šio renginio esmė, kaip supratome, - parodyti žmogaus vidaus ir išorės santykį. Mums, lietuviams, beaikčiojant iš nuostabos, slovėnai elgėsi santūriai: vienas kitas, praeidamas prošal, užmesdavo akį, kiti – nė nekreipė dėmesio. Matyt, pripratę prie panašių reginių. Pati Liubliana – sąlyginai senas ir nesenas miestas. Tarp pelkynų ir kalvų skendintį kraštą surado dar romėnai, tačiau jiems jis, matyt, neatrodė patrauklus. Prieš du tūkstančius metų jį prijungė prie imperijos, tačiau jis ir liko imperijos pakraščiu. Pirmąkart Slovėnija paminėta istoriniuose šaltiniuose, kaip ir Lietuva, tik XI-me šimtmetyje. Viduramžiais mieste buvo sukurta nemaža italų architektų kūrinių – bažnyčių, skulptūrų, tiltų. Tačiau per paskutinį stambų žemės drebėjimą, įvykusį prieš 100 metų, miestas buvo kone nušluotas nuo žemės paviršiaus. Išliko tik virš Liublianicos upės, ant kalvos iškilusi pilis, primenanti mūsų Gedimino pilį. Liubliana man kažkuo priminė ir Kretingą: miesto širdyje, pagrindinėje aikštėje yra išlikęs Pranciškonų vienuolynas, savo forma ir šv. Pranciškaus atvaizdu frontone, jo tapybos stiliumi labai panašus į mūsiškį paveikslą, esantį Kretingos katalikų bažnyčioje.
|
|
