Žemaičių tarmė – dvasinis turtas ir išskirtinis, savitas pasaulio suvokimas

Manoma, kad Lietuvoje yra apie pusė milijono žmonių, kalbančių žemaitiškai. Kalbininkai net linkę šią tarmę vadinti kalba. Vis dėlto mažai kas temoka rašyti ir skaityti žemaitiškai, o ir kalbėdamas jau stengiasi „laužyti liežuvį“. Žemaičių kalbos (tarmės) rekomenduojama mokyti mokyklose, tačiau Žemaitijos patriotai susiduria su negailestingu požiūriu – neįdomu, sunku, nereikalinga.

Etnokultūros mokytoja ekspertė Virginija Rudavičienė konsultuoja mokytojus, kurie savo mokyklose nori mokyti vaikus lietuviškų tradicijų.

Žemaičių tarmė yra modernesnė negu aukštaičių, nes yra labiausiai nutolusi nuo baltų prokalbės. Žemaičiams didžiausią įtaką padarė kuršių kalbos giminystė. Žemaičių gramatika yra labai sudėtinga. Jos metmenys aprašyti Alekso Girdenio ir Juozo Pabrėžos knygoje „Žemaičių kalba“.

„Ši knyga ir gimtosios kalbos mokytojų autentiška patirtis galėtų būti žemaičių tarmės mokymo mokyklose pagrindas. Išmokti rašyti žemaitiškai nėra būtina, nes tai sudėtinga. Tačiau net ir išmokyti vaikus kalbėti bei skaityti mūsų tarme būtų didelis darbas“, - įsitikinusi etnokultūrą Pranciškonų gimnazijoje dėstanti Virginija Rudavičienė.

Etnokultūra kaip mokomasis dalykas mūsų rajone dėstoma tik Pranciškonų gimnazijoje. Čia mokytoja V. Rudavičienė tryliktus metus moko gimnazistus pažinti savo tautos kultūrą. Etnokultūrą kaip mokyklos veiklos kryptį rajone dar yra pasirinkusios Grūšlaukės, Kūlupėnų M.Valančiaus, Rūdaičių, Piliakalnio pagrindinės mokyklos.

„Žinoma, mokymosi programos ir taip yra perkrautos. Todėl ir kai kurie mokiniai bei jų tėvai išsako savo abejones dėl to, kad mokiniai dar būtų mokomi etnokultūros ir žemaičių kalbos. Taip yra todėl, kad labiau vertiname tai, kas ateina iš pasaulio, kad jau beveik nejaučiame, kaip mus pagauna globalizacijos čiuptuvai ir įsuka į kosmopolitinės pseudokultūros sūkurį. O juk etninė kultūra, gimtoji tarmė yra jungtis, siejanti mus visus.Tai išugdytas gebėjimas vertinti pasaulį, į jį žiūrint per savo namų langą. Jei mokiniai nepriims savų papročių, tarmės, ką ateityje jie galės perduoti savo vaikams? O juk pasauliui, Europai esame įdomūs tik tiek, kiek skiriamės nuo jų, nes etninė kultūra nėra muziejaus eksponatas ar kokia suskilusi klumpė, pakabinta kaip interjero detalė. Etninė kultūra, tarmė - mūsų buvimo čia ir dabar savitumas, mūsų vertės matas ir didžiulė vertybė tūkstantmetį švęsiančiai Lietuvai ir jos žmonėms.

Pavyzdžiui, siūlau pasižvalgyti po kaimo turizmo sodybas – visos stengiasi sukurti ,,šiaudinės pastogės“ įvaizdį. Pasvarstykime, kodėl? Kodėl pavargusį nuo betono ir stiklo miestietį traukia agrarinės buities aplinka? O kaip sukurti tokią aplinką, kad joje nebūtų kičo?“ - svarstė mokytoja.

Pasak jos, eiti lengviausiu keliu, atmetant tai, „ko tikrai nereikės“, - taip dažnai sako mokiniai - yra neprasminga. Suvokimo, kaip pseudokultūriniai reiškiniai ir kičas stelbia tradicinę mūsų kultūrą, ugdymas mokykloje yra esminė pedagogo užduotis.

Ne tik žemaitiški, bet ir lietuviški žodžiai menkėja dėl kitų kalbų agresyvios įtakos, dėl reikalingos ir nereikalingos informacijos srauto.

V. Rudavičienė į klausimus apie tarmės reikalingumą, apie svarbą mokėti kalbėti tarmiškai turi tvirtą atsakymą. „Tarmės mokėjimas – dvasinio turtingumo, asmenybės brandumo ženklas. Mokėdamas tarmę, žmogus išskleidžia savo raiškos galimybes. Jei gali pasakyti tai, ką jauti ar matai ne tik lietuviškai, bet ir tarmiškai, atskleidi savo individualų kūrybingumą“, - kalbėjo V. Rudavičienė.

O kalbos turtingumą ir raišką iliustruoti galėtų, pavyzdžiui, ir ekspresyvūs žemaitiški žodžiai. Žemaičių kalbos žodynas labai platus. Kai kurių žemaitiškų žodžių atitikmenų nerasi jokioje kitoje lietuvių kalbos tarmėje. Tik žemaičių tarmei būdinga dviskaita – vedu (mudu). Net laiką žemaičiai suvokia kitaip – brėkšta ir aušta žemaičiams ir aukštaičiams skirtingu metu, sako: ,, sutems mudu“. Ne sutems aplinkui, ne šalyje ar pasaulyje, o tik mums, tik dviem. Tarmėje išryškėja savitas, kitoks pasaulio vaizdas, kitoks savęs suvokimas.

„Net žemaitiški keiksmažodžiai išskirtiniai, ironiški, lyginantys žmogų su gamtos reiškiniais, gyvūnais – varlamušis, pūslagalvis, krežbombis, vėštakis, kliunkis...

Kai paklausi žemaičio, kur jis gyvenąs, šis atsako: ,,onta mona gyvenėms“. Žemaičiui jo namai - ne vien materialus objektas. Jo ūkis – tai ir žmonės, ir visas jo buvimas“, - sakė mokytoja.

Tradicijų perdavimu ir jų ugdymu ėmė rūpintis Žemaitijos regiono etninės kultūros globos taryba. Ji organizuoja kalendorines šventes, paisydama autentiškumo skatina išsaugoti atskirų regionų tradicines šventes, vykdo sakytinio ir dainų paveldo programą, saugo kryždirbystės ir mažosios sakralinės architektūros paveldą. Etninės kultūros mokytoja ekspertė V. Rudavičienė yra šios tarybos narė.

„Tarnyba įkurta priėmus Etninės kultūros globos įstatymą. Iš kiekvieno Žemaitijos rajono taryboje dirba žmonės, turintys su etnine kultūra susijusią specialybę. Europos Sąjungos valstybių narių priimta Paryžiaus konvencija fiksuoja regioninės kultūros unikalumo išsaugojimą ir sklaidą.

Reikia visuomenės nusiteikimo ir orumo savo kultūros atžvilgiu, kad įvertintume tai, ką turime. „Žmonės nori jaukios, moderniai sutvarkytos buities. Viso to reikia, tačiau neužtenka. Mūsų mažos tautos papročiai, kalba yra didžiausias turtas globalizuotame pasaulyje. Todėl noras įtraukti žemaičių kalbą į mokymo programas tikrai nėra etnocentrizmo išraiška. Tai tiesiog tautinio tapatumo suvokimas“, - mano V. Rudavičienė.

• Rašyti komentarą (6)