Laukžemiškė protestavo prieš komunizmą ir rašė laiškus Gorbačiovui

Laukžemė – senoji kuršių genties „laukų žemė“, per kurią vingiuoja Kulšė – kairysis Šventosios intakas. Tai – ir labiausiai į šiaurę nutolęs Kretingos rajono kaimas, esantis už 5 km nuo Darbėnų ir 1 km nuo Latvijos sienos. Todėl laukžemiškių mobilieji telefonai dažnai persijungia į Latvijos tinklus, žmonės mato kaimyninės šalies TV laidas. Kaime gyvena apie 300 gyventojų.

Lankantis Laukžemėje, kaimo žmonės nustebino savo bendruomeniškais ir šiltais kaimyniškais santykiais: žinodami vieni kitų gyvenimus, mums – redakcijos žmonėms - apie kits kitą nepratarė jokio blogo žodžio. Apie laukžemiškius iš jų pačių lūpų tegirdėjome tik šviesias istorijas.

Ieva Danielienė, kažkada garsėjusi kaip arši kovotoja prieš sovietų valdžią, šiandien itin gražiai tvarko Laukžemės daugiabučio namo, kuriame gyvena, aplinką.

Po to, kai savo namų kieme buvo sušaudytas brolis ir žuvo pusbrolis – abu partizanai, Ieva Danielienė tapo aršia kovotoja prieš sovietų valdžią. „Aš viešai pasisakydavau prieš komunizmą: reikalaudavau, kad nukabintų raudonus plakatus ir sovietines vėliavas. Mane sekdavo, buvo uždarę ir į durnyną. Galėjau žūti ar būti nevalgiusi, bet neidavau balsuoti per rinkimus. Sykį rinkimų apygardos pirmininkas su urna atvažiavo net į namus, sakė: kiek galim tavęs laukti. Aš kad spyriau į tą urną, pasakiau, kad nešdintųsi lauk su savo raudonaisiais sąrašais. Dėl to, kad buvau prieš valdžią, man neužrašydavo darbadienių kolūkyje, neduodavo nei žemės, ganyklų. Ar benori laisvės, šaipydavosi iš manęs. Iki pat Nepriklausomybės negavau pensijos. Bet badu nemiriau: uogavau, grybavau, mezgiau. Taip išlaikiau šeimą“, - prisimindama skausmingą praeitį, pro ašaras apie laisvės siekius pasakojo dar žvali ir guvi 83-jų moteris.

I.Danielienė užaugino keturis sūnus ir dvi dukteris. Vienas jų, jaunėlis Ričardas, tarnavo sovietų kariuomenėje Afganistane. Moteris pasakojo, kad po to, kai mūšyje jos sūnus buvo kontūzytas, ji parašiusi laišką tuometiniam Rusijos prezidentui Michailui Gorbačiovui, rašiusi ir karinio dalinio vadovybei. Jos sūnus, anot laukžemiškės, penkias paras išbuvo komoje ir jau buvo ruošiamas guldyti į cinkuotą karstą. Tačiau jos maldos išgelbėjo: sūnus atsigavo. Moteris pajutusi savyje jėgų motinų vardu reikalauti, kad rusai išvestų kariuomenę iš Afganistano.

Moteris tikino, jog yra rašiusi laišką ir Džordžui Bušui. Dabar ketina parašyti Vladimirui Putinui, kad jos sūnui Pranui iš valstybės lėšų apmokėtų kelionę į Lietuvą iš Tolimųjų Rytų. Šio sūnaus I.Danielienė nematė jau 24 metus. Nuo to laiko, kai šis užsiverbavo į darbus Rusijos pakraštyje.

I.Danielienė pati kuria ir atmintinai deklamuoja eilėraščius. Jų, ji tikino, prirašiusi kelias dešimtis. Jos eilės – apie meilę Tėvynei, laisvę, prieš karą Afganistane.

Lankydamasi pas dukterį, gyvenančią Estijoje, I.Danielienė paprašė, kad artimieji ją nuvežtų prie Sąjūdžio laikų Estijos prezidento Merio kapo.

I.Danielienė laukžemiškių didžiai gerbiama už puoselėjamą aplinką; moteris puoselėja gėlynus aplink daugiabutį, kuriame pati gyvena. Jos sūnus Rimantas, gyvenantis Mažeikiuose, daugiabučio kieme įrengė skoningą pavėsinę. Pernai I.Danielienę už gražiai tvarkomą aplinką ir iniciatyvą pagerbė rajono meras V.Kubilius, įteikdamas moteriai padėkos raštą ir atminimo dovaną.

Laukžemiškiams Vladimirui Duchovičiui (kairėje) ir Arūnui Jokubaičiui teko padirbėti kartu su archeologais

Laukžemėje kalbinti vidutinio amžiaus vyrai – Vladimiras Duchovičius bei Arūnas Jokubaitis – tikino, jog dauguma darbingo amžiaus žmonių iš Laukžemės išsivažinėjo uždarbiauti į Angliją, Airiją, Ispaniją. Kiti dirba Šventosios terminale, moterys – Palangos poilsio namuose, prekybos centruose. Dabar, anot jų, kas netingi dirbti, tas darbo randa. Nemažai vyrų kasdien važinėja į Klaipėdą, dirba statybose.

Jiedu jau kelintus metus dirba vienoje Klaipėdos statybos ir archeologijos bendrovėje. Jie kasa gruntą specialistams atliekant archeologinius tyrinėjimus. Pernai V.Duchovičius ir A.Jokubaitis kasė vokiečių kareivių palaikus prie senosios vokiečių bažnyčios, kuri sovietmečiu buvo paversta saldainių fabriku. „Mes nukasdavome žemę iki palaikų, o po mūsų specialistai juos nuvalydavo su šepetėliais ir palaikus kraudavo į specialias dėžes. Atkasėme maždaug tris šimtus Pirmojo pasaulinio karo kareivių palaikų“, - pasakojo vyrai.

Vladimiras į Laukžemę atsikraustė iš Klaipėdos. Prieš dešimt metų vyras tapo našliu. „Kaime lengviau pragyventi“, - tvirtino vyriškis, įsikūręs čia su šešiolikmete dukra ir motina.

Arūnas kilęs iš Jurbarko. „Laukžemėj susiradau antrą pusę. Ir taip čia užsilikau jau 15 metų“, - sakė pašnekovas.

Važnyčiodamas arkliu kinkytą vežimą, į laukus skubėjo Romas Butkus. Vyriškis sakė, jog bulvėmis yra apsodinęs 40 arų žemės. „Turiu karvę, paršų. Iš žemės ir išgyvename, - teigė R.Butkus, kurio šeimoje – keturi sūnūs ir dvi dukterys. - Mažajam vaikui – tik treji. Prisiduriame dar ir pašalpą už mažąjį“.

Nors į kaimo parduotuvę susirinkę žmonės tikino, jog kaime belikę vien pensininkai, pakalbinti moksleiviai Antanas Einingis ir Valentinas Mikutavičius nustebino, jog pabaigę mokyklą iš savo kaimo niekur nenorėtų išvažiuoti. „Čia – mano kaimelis. Man čia – labai gerai“, - sakė septintokas V.Mikutavičius. Devintokas Antanas sakė, jog norėtų ūkininkauti, o Valentinas dar nežinąs, kuo kaime norėtų užsiimti.

Savaitgaliais vaikinai sakė einantys į diskoteką Laukžemės kultūros centre. Sekmadieniais Valentinas patarnauja per šv.Mišias Laukžemės bažnyčioje.

Gyvenimas sukasi apie bažnyčią

Laukžemėje gyvenimas atgyja sekmadieniais, kai į bažnyčią suvažiuoja aplinkinių kaimų – Įpilties, Benaičių, Medomiškių, Sudėnų, Pelėkių ir kt. – žmonės. Medinė Šv.Andriejaus bažnyčia su varpine pastatyta 1850 m. 1864 m. ją pašventino vyskupas Motiejus Valančius. Pastatyta „laukų žemėje“, ant kalvos, ji tapo kaimo simboliu.

Visą gegužę vakarais iš bažnyčios sklinda giesmės: čia kaimo moterys po pamaldų gieda tradicines „majavas“. „Kai esi pasenęs, melstis reikia už viso gyvenimo - savo ir artimųjų – „griekus“. Nors aš nuo mažens esu įpratinta giedoti. Giedu jau 40 metų. Esame būrelis moterų – Ona Makaravičienė, Birutė Girtienė, Salomėja Eglynienė, Stasė Serapinienė, Magdalena Butkienė, Petronėlė Gedrimienė, kurios ir Kalnus giedam, ir per laidotuves nabašnikus giesmėmis palydim“, - porino žymioji kaimo giedotoja 72-jų Genovaitė Galdikienė.

Kaimo vaikai po pamokų atbėga į parduotuvę parnešti į namus laikraščius.

„Gerą klebonėlį turime (Laukžemės parapiją aptarnauja Šventosios klebonas Vidmantas Gricius, - aut. pastaba). Pasirūpino bažnyčios remontu: perdažė sienas, naujai dengė stogą. O šiemet apšvietė visą bažnyčią – iš vidaus ir iš lauko. Kaip gražiai ji atrodo, kai vakare grįžti namo nuo Darbėnų“, - džiaugėsi kaimo centre esančioje parduotuvėje šeimininkaujanti pardavėja Irena Kazonienė. Apie šią moterį, kuriai, anot G.Galdikienės, žmonės „ir bėdas, ir naujienas suneša“, pati pasakė: „Turim auksą pasaulio. Mums, seniems žmonėms, sunku į miestą benuvažiuoti, o ji viskuo pasirūpina“.

Į parduotuvę po pamokų užbėgo vaikai – Audrius ir Mindaugas Serapinai, gyvenantys gretimuose kaimuose, parnešti tėvams ir seneliams laikraščius. Didžiausia laukžemiškių problema – tai nepatogus žvyrkelis iki Darbėnų, kuriuo važiuojant purtoma tarytum dardėtum kopėčiomis. „Sykį per mėnesį greideriuoja jį, bet po lietaus – vėl tos pačios kopėčios. Čia gruntas kažkoks prastas“, - tvirtino laukžemiškiai.

Šis kelias – pagrindinė laukžemiškių „arterija“, kuria susisiekia ne vien su Darbėnais, bet ir Kretinga, Klaipėda. Ir į Palangą judama per Darbėnus. Kaimo žmonės nori važiuoti asfaltuotu keliu, ir šis noras skatina imtis konkrečios veiklos. Tai, pasak I.Kazonienės, buvo vienas iš veiksnių, paskatinusių laukžemiškius įkurti kaimo bendruomenę.

• Rašyti komentarą (4)