Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Nasrėniškių aistra – ieškoti ir tyrinėti akmenis

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2007-05-18

„Jeigu paklausčiau: kokia profesija yra seniausia pasaulyje, atsakytumėt – „plaštakių“. O aš manau, jog - geologų. Jau pirmykštis žmogus, išlindęs iš urvo, ieškojo akmens. Trynė jį, kad įskeltų ugnį, darė iš jo kirvukus, ietis. Urviniam žmogui reikėjo žinių apie akmenis: juk ne kiekvienas akmuo vienodai skyla ir įkaista“, - įsitikinęs geologas ir rašytojas 63-jų Romanas Kazakevičius.

Nasrėniškiai Romanas ir Nijolė Kazakevičiai per keturias dešimtis metų surinko kelių šimtų uolienų ir mineralų kolekciją. „Dauguma akmenų partempta kuprinėse iš ekspedicijų po kalnus. Yra tekę partempti ir 5 kg sveriantį

R.Kazakevičius penkiolika metų su kuprine ant pečių važinėjo po Uralą, Altajų, Užkarpatę, Kareliją, ieškodamas retų akmenų, o jų pavyzdžius pargabendavo moksliniams tyrimams. Tuomet užgimė aistra kolekcionuoti akmenis. Per kelias dešimtis metų sukaupta kelių šimtų retų akmenų kolekcija.

Vienmetė Romano žmona Nijolė – irgi geologė.

Moliuskas suakmenėjo per 800 milijonų metų

Nasrėniškiai geologai galėtų valandų valandas rodyti akmenis ir pasakoti apie savo kolekciją. Stebina gera Romano atmintis: jis nė nemirktelėjęs atgamina akmens pavadinimą, vardija jų savybes. „Geologas išmoksta apie 5 tūkstančius mineralų pavadinimų. Jie sėda į smegenis visam gyvenimui“, - tvirtino kolekcionierius, kilnodamas ir duodamas pačiupinėti kiekvieną įdomesnį akmenį.

Sužinojome, kad agatas – ne vien mėlynas akmuo: jis gali būti visokių spalvų ir atspalvių. Mėnulio akmuo skaido šviesą į visas vaivorykštės spalvas. Serdolikas, parvežtas iš Mongolijos, primena mėsą – kiaulienos šoninės gabalą. Rodonitas iš Uralo – tarytum raudonmedis. Kalnų krištolas, kristalais apaugęs akmuo, auga uolų tarpekliuose. Anot Romano, Vorkutos anglių kasyklose angliakasiai nuo sienų juos numušdavo kūjais.

R.ir N.Kazakevičių kolekciją praturtina itin retas eksponatas. Tai - silūro eroje – prieš 800 milijonų metų – moliusko kriauklėje susiformavęs unikalus akmuo. Į kriauklę rinkosi uolienos: kriauklė sudūlėjo, o suakmenėjusios uolienos primena moliusko kiautą.

Šis moliusko formos akmuo, kolekcionieriaus skaičiavimu, atkeliavo iki šių dienų iš silūro eros, prieš 800 milijonų metų.

Velnio pirštas – juodas akmuo – įdomus dėl spalvos ir formos. Kolekcionieriai tvirtina, kad jis aptinkamas ir Lietuvoje.

Brangakmeniai aptinkami tik magminėse, bet ne nuosėdinėse uolienose. Todėl jų paieška – tai ištisas geologijos mokslas. Brangakmenių ieškoma uolienose, kur susieina žemės plokštės, ir slėgis yra sunkiai įsivaizduojamas.

Romanas tikino, jog ir šiandien jis negalįs ramiai eiti pajūriu: akys vis ieško ir užkliūva už originalesnių akmenų.

Pomėgis keliauti – visam gyvenimui

Paklausti, kaip pasirinko tokią retą specialybę, Romanas ir Nijolė tikino, jog juos nuo mažens traukė romantika: vienas svajojo tapti lakūnu, o kitas – tyrinėti žemės gelmes. „Taip romantiškai nusiteikę ir susitikome Vilniuje. Po dviejų kursų „susiženijome“. Nijolė buvo labai graži, aplink ją – spiečius bernų. Aš už rankelės ją – ir į „zagsą“, - šmaikštavo rašytojo plunksną gerai valdantis Romanas.

Geologijos mokslus R.ir N.Kazakevičiai baigė Permėje, Urale.

Romanas dirbo Statybinių medžiagų pramonės ministerijos geologijos skyriuje, vėliau – inžinerinių tyrinėjimų institute. Nijolė - mokslinį darbą Geologijos institute Vilniuje.

Geologija tapo tik pomėgiu, kai šeima prieš 30 metų iš sostinės persikėlė gyventi į Nijolės tėviškę, jos senelių sodybą Nasrėnų kaime. Dirbo kitus darbus, statė naujus namus, ūkininkavo. Nijolė dirbo Kūlupėnų linų fabrike, Nasrėnų bibliotekoje.

„Tačiau potraukis keliauti išliko visam gyvenimui: esu nukakęs per visą Europą nuo Šiaurės jūros iki Prancūzijos. Su baidare išplaukiotos Karelijos, Užkarpatės, Kolos pusiasalio upės. Gyvendamas Nasrėnuose, daugybę sykių – gal kokį 60 - pabuvojau Karelijoje, Ukrainos karjeruose. Važiuodavau ieškoti akmenų, nes pats juos tašiau ir dirbau paminklus“, - pasakojo R.Kazakevičius.

Vos sulaukdavę savaitgalių, kuprinę - ant pečių, ir traukdavę Kazakevičiai į žygius. „Išbraidžioti miškai, piliakalniai, įdomios vietovės. Nėra Lietuvoje upės, kurios slenksčių nebūtume įveikę baidarėmis“, - apie įskiepytą pomėgį kelionėms ir meilę gamtai pasakojo geologai.

Vyriškis sakė, jog dar labai norėtų nukakti į Mongolijos kalnų masyvus.

Augino gandrą „su intelektu“

„Į žmonos tėviškę leidausi kaip koks veršelis, vedamas už pavadžio, - vėlgi su humoru apie įsikūrimą Nasrėnuose kalbėjo Romanas. - Įdomus jausmas, kai nuo sostinės grindinio patenki į seną kaimo trobelę“.

Šeima įsikūrė Stasio Vaičiaus – Amerikoje gyvenusio tautiečio, kurio dėka Nasrėnuose pastatyti senelių namai bei paminklas Motiejui Valančiui – tėviškėje. Nijolės motina Barbora Vaičiūtė ir S.Vaičius buvo brolis ir sesuo.

„Nusipirkau vištą. Kokias dvi valandas žiūrėjau į ją, nes tai buvo mano višta. Kaip didžiausią pasaulio stebuklą parnešiau į namus dar šiltą kiaušinį“, - tąkart atgijusį prigimtinį žemdirbės jausmą prisiminė N.Kazakevičienė.

Pašnekovai tvirtino išbandę veisti visokių gyvių: ančių, kalakutų, žąsų, triušių, nutrijų, avių. Turėjo ožką, karvių, kiaulių. „Veisėme ne dėl pelno, o todėl, kad buvo įdomu: kiekvienas gyvis - su savo psichologija“, - tvirtino šeimininkė.

Nijolė mena su pipete išauginusi barsuko jauniklę. Ši užaugo pusparšio dydžio, lyg šuo lakstydavo po kiemą ir lydėdavo šeimininkę į tvartą karvių melžti. Kol sykį ją užmušė užgėrę kaimynai. Visa šeima gyvūnėlio verkė kelias dienas.

„Auginome ir gandrą. Buvo toks - „su intelektu“, - linksmas istorijas apie gyvūnus prisiminė Romanas. - Užsidegus kaimyno namui, mūsų vaikai puolė gelbėti gandriukų. Išgyveno vienas jauniklis. Bet užaugęs buvo bjaurus paukštis: amžinai išsižiojęs - tik ėst ir ėst. Apylinkėse išgaudžiau visas rupūžes, tritonus. Kitų prašinėjau, kad prigaudytų. Sykį išvežėm ilgakojį į mišką, atseit, paleisim jį į laisvę. Kitąsyk grįžtam prisigrybavę – ogi gandras betupįs ant mūsų mašinos stogo. Vaikai irgi bandė paleisti jį į pievas. Grįžta iš žvejybos – gandras vėl ramus vaikštinėja po kiemą“.

Dabar po N.ir R.Kazakevičių sodybą laksto du katinai, užveisti trys šunys: du kieme, vienas – namų sargas.

Duktė – vienuolė, sūnus – Vatikano radijo žurnalistas

Romanas žino ir rašytojo bei korespondento plunksnos skonį. „Esu pasakorius. Jau mokykloje ant sąsiuvinio viršelio krebždinau kažkokią pasaką. Tas pomėgis atėjo iš mamos. Mama Pranciška buvo kaimo šviesuolė. Ji, tarytum garsioji Žemaitė, irgi rašė apsakymus“, - šiltu žodžiu motiną prisiminė Romanas.

Jis rašo esė, apsakymus, noveles, straipsnius ir spausdina juos respublikiniuose leidiniuose. Yra išleidęs knygą „Vestuvių polka Ignasiui“.

„Kartais pagalvojam – kas gi po mūsų begyvens šioje sodyboje“, - svarstė N.Kazakevičienė. Trys jų vaikai, motinos žodžiais, išsilakstė kas kur. Vyriausioji, 42-jų, duktė Inga yra vienuolė. Ji, pabaigusi Vilniaus universitetą, kurį laiką dirbo dėstytoja Klaipėdos universitete. Nepriklausomybės metais Inga apsisprendė įstoti į Šv.Jono bendruomenę. Šventimus ji priėmė Prancūzijos vienuolyne ir tapo seserimi Barbora. Ją pašventino ir Popiežius Jonas Paulius II. Dabar I.Kazakevičiutė gyvena ir tarnauja Šv.Jono vienuolyne Vilniuje.

Vidurinioji duktė Jurga su šeima įsikūrė Baisiogaloje.

Jaunėlis, 30-metis Romanas, dirba Vatikano radijuje. Motinos žodžiais, Kaune pradėjusį teologijos ir filosofijos studijas, Romaną išsiuntė mokytis į Italiją, kur jis ir liko dirbti. Jo vedamas laidas galima išgirsti ir Lietuvoje per katalikišką radijo stotį „Marijos radijas“.

Nijolė netrukus ketina vykti aplankyti dukters, o Romanas praėjusį trečiadienį su trumpam į Lietuvą sugrįžusiu sūnumi, jaunėliu Romanu, išvyko apžiūrėti Italijos. Ten vyriškis ketina nukakti ir iki artimiausių kalnų, kad savo kolekciją papildytų parsivežtu akmeniu.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas