Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Moteris, nejaučianti metų naštos

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Pirmas puslapis
  • 2007-03-06
“Esu daug nukentėjusi nuo žmonių apkalbų ir pavydo, bet nė ant vieno pykčio nelaikau. Tik džiaugiuosi gyvenimu ir dėl to esu laiminga”, - džiūgavo septynių vaikų motina Elena Šoblinskienė.

„Jei kas galėtų sukeisti skaičius, mano savijauta būtų tokia, kaip 28-erių metų amžiaus žmogaus. Aš visą gyvenimą esu optimistė: neturėjau kada liūdėti ir galvoti, kad man yra blogai“, - tvirtino septynis vaikus užauginusi 82-jų kretingiškė Elena Šoblinskienė.

Visa šeimyna – 51 žmogus

„Esu laiminga, nes visiems vaikams gerai sekasi, - su džiaugsmu spinduliuojančia šypsena kalbėjo E.Šoblinskienė. – Dabar jau visą mūsų šeimyną sudaro 51 žmogus: 7 maniškai vaikai, 21 anūkas ir 8 proanūkiai bei jų antrosios pusės. Kovą laukiame į pasaulį ateinant 52-ojo žmogučio“.

Tarp jauniausio ir vyriausio E.Šoblinskienės vaikų yra net 16 metų skirtumas. Vyriausia šeimoje yra 55-erių Danutė. Antra - 53-jų Birutė. Beje, ji vienintelė iš brolių ir seserų pasekė mamos pėdomis: ji irgi užaugino 7 vaikus. Kiti Elenos vaikai susilaukė po 2-3 atžalas.

Neseniai 50-metį atšventęs Algis Šoblinskas, žinomos Respublikoje kaimo turizmo sodybos „Vienkiemis“ šeimininkas, yra trečias vaikas E.Šoblinskienės šeimoje. Kiti vaikai: 46-erių Regina, po jos – tais pačiais metais, paskutinę jų dieną gimusi 46-erių Virginija bei 42-jų Rasa. Šeimos pagrandukas yra 39-erių Kęstutis, beje, taipogi žinomo, Vydmantuose esančio „Virkštininkų dvaro“ šeimininkas. Visi vaikai, išskyrus Danutę, gyvena Kretingoje.

„Mane pačią užaugino seneliai. Jie buvo labai pamaldūs. Tikėjimo vertybes jie perdavė ir man. Kiek Dievas vaikų davė, tiek jų ir gimė, - atviravo moteris, prisipažindama, kad mažuosius vaikus užaugino viena, be vyro pagalbos. – Pagal tikėjimo dalykus „buvau pririšta“ – kitaip sakant, „suvenčiavota“, todėl ilgai kenčiau. Bet kai gyventi kartu pasidarė nebeįmanoma, apsisprendžiau skyryboms“.

Moteris tvirtino, jog niekada sau neleido sugniužti, pasijausti silpna ar bejėge. „Net kai pirmąją vestuvių naktį vyras grįžo paryčiais, niekam neparodžiau, kad man sunku. Vyro neištikimybę ilgai slėpiau ir nuo vaikų – man už jį buvo gėda. Bet, pasirodo, vaikai viską suprato, - kalbėjo E.Šoblinskienė. – Vaikai ir mane labai palaikė, ir vienas už kitą stodavo mūru. Jie žinojo savo pareigas: auginome kiaules, aš – į darbą Palangoje, o vaikams surašydavau, kas kokius darbus turi padaryti. Grįždavau namo – viskas padaryta. Berniukai buvo tokie judrūs, kad pro kaminą galėjo įlįsti, bet gėdos man niekuomet nepadarė. Algiukas parbėgdavo namo ir vis klausdavo: mamyt, ar aš – ponas? Mat, dėl to, kad buvome daugiavaikiai, mus vadindavo ubagais. Kaip šiandien gyvenimas pasisuko: kas buvo ponas, tapo ubagu, kas ubagas – ponu“.

E.Šoblinskienė džiaugiasi, jog ir šiandien jie tebėra darni šeima. „Aplinkui kai pasiklausai: tai žentas blogas, tai marti bjauri. Man visi žentai ir marčios yra nuostabūs žmonės. Pačiam reikia būti geram, ir kiti bus geri“, - mano moteris.

Kas skirta - nepabėgsi

Moteris teigė visur įžvelgianti likimo ženklus ir įsitikinusi – nuo to, kas skirta, nepabėgsi. „Šitą namą Vytauto gatvėje, kur gyvenu pastaruosius šešerius metus, statė prieš 35-erius metus. Į jį ketino iškelti tas šeimas, kurios gyveno vienuolyne. Tarp jų – ir mūsiškę. Bet mes išsikeitėme skirtą butą kitoj vietoj. Vėliau pasistatėme namą. Suaugus vaikams, gyvenimas mane nubloškė į Ariogalą, po to – į Telšius. Vaikai sugalvojo mane „parkrapštyti atgal“. Pradėjau žiūrinėtis butą Kretingoje: ir pataikyk tu man – vėl atsikrausčiau į tą patį namą, kuriame man buvo skirta gyventi kone prieš keturis dešimtmečius“, - pasakojo E.Šoblinskienė.

Visą gyvenimą, pašnekovės žodžiais, ji dirbo tokius darbus, kad nuolat buvo žmonių apsupty: prekybininke Palangoje ir Salantuose, o išėjusi į pensiją nešiojo telegramas. Už itin stropų darbą moteris pateko ne tik į pašto, bet ir miesto Garbės lentą. Jai buvo skirtos tuomet retos kelionės į Bulgariją ir Rumuniją.

E.Šoblinskienė tikino, jog ir šiandien ji jaučiasi puikiai ir dėl sveikatos jokių problemų neturi: „Lakstau po miestą kaip bitė. Prisiklausau ir visokių apkalbų: atseit, buvo biedna, o dabar – ponia ir rengiasi ne pagal amžių. O kas gali pasakyti, pagal kokį amžių kam rengtis? Kaip noriu, taip ir rengiuosi. O kad galiu sau daugiau leisti, tai – faktas. Vaikai sako: mamyt, tik netaupyk, mes esame septyni ir tavim pasirūpinsim“.

Moteris sakė, jog tarp begalės darbų vakarais dar suspėdavo ir į saviveiklos užsiėmimus. Ji vaidindavo, deklamuodavo. Be to, ji pati kuria vadinamuosius „monologus“ – šmaikščias eiles, kurias pati, išraiškingai gestikuliuodama, deklamuoja įvairiomis progomis.

Sveikatos eliksyras – morkų sultys

E.Šoblinskienė pasakojo, jog draugės stebisi jos sveikata ir gera savijauta. „Aš iš tikrųjų labai gerai jaučiuosi ir užmirštu, kad jau į devintą dešimtį įkopiau. Aš jau dvidešimt metų visiškai nevalgau mėsos, atsisakiau sviesto, grietinės, cukraus. Vartoju tik aliejų. Ir kiekvieną rytą jau dvidešimt metų spaudžiu morkų sultis. Ir dirbdama atsikeldavau pusvalandžiu anksčiau, kad spėčiau nusiskusti, rankomis susitarkuoti ir išsispausti stiklinę sulčių. Morkos ir yra mano gyvybingumo eliksyras“, - įsitikinusi pašnekovė.

Moteris pasakojo, jog geria tik vaistažolių arbatą. Jų ji prisirenka pievose arba užsiaugina prie namų pačios išpuoselėtame gėlyne.

E.Šoblinskienė dar skaito be akinių. „O per Algio 50-metį anūkai šokdino visą naktį. Per mano 81-ąjį gimtadienį pašokdino ir kavinėje viešėjęs Andrius Rimiškis. Aš už jį balsavau, kai per televiziją rinko „Kelio į žvaigždes“ nugalėtojus. Kartais aš nė pati negaliu patikėti, kad mano toks amžius. Dievas man atseikėjo pačias brangiausias dovanas – sveikatos ir gerus vaikus“, - džiaugėsi nenuilstančioji pašnekovė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas