Dantis taisė „kalvaratais“ ir sukosidabro plombas

„Protezavimo kokybė sovietmečiu neprilygo šiandieninei, bet žmonės – jaunas ar senas - be dantų nebuvo. Dabar gi pensininkai protezuoti dantis eilėse laukia po 3-4 metus“, - tvirtino ilgametė Kretingos poliklinikos protezavimo kabineto vedėja, gydytoja stomatologė protezuotoja Elena Jankauskienė. Šioje srityje gydytoja dirbo 42–ejus metus.

Viena iš vyriausių rajono medikių - 81-erių Elena Jankauskienė. Ji ilgus metus vadovavo Kretingos poliklinikos protezavimo kabinetui. Sovietmečiu jame dirbo iki 10 specialistų: 2-3 gydytojai, 5-6 dantų technikai, seselės ir sanitarė.

Šiandien 81-erių E.Jankauskienė, išėjusi pasivaikščioti po Kretingą, atmena išlikusiame mediniame pastate F.Janušio gatvėje buvus senąjį poliklinikos protezavimo skyrių. Čia ji, jau kažkiek patirties įgijusi jauna medikė, atvyko dirbti iš Skuodo. Ligi tol iš Trakų kilusiai jaunai gydytojai pagal paskyrimą teko padirbėti Priekulėje.

„Pamenu, mano kabinete buvo langas per visą sieną. Žiemą pro jį kiaurai traukdavo šaltis, o vasarą kepindavo saulė. Žmonių burnos po karo buvo labai apleistos. Kasdien priimdavau po 30 pacientų. Dirbome tais vadinamaisiais „kalvaratais“ – mašinomis, minamomis kojomis. Apšvietimas – paprasta lempa su gaubtu. Grįžus namo dar ilgai nuo įtempto žiūrėjimo mirgėdavo akyse“, – prisiminė gydytoja.

Ji sakė ligi šiol atmenanti ir visam gyvenimui įstrigusį atvejį: po darbo susiruošus išeiti namo, dviračiu atvažiavo žmogus ir pasisakė, kad labai skauda dantį. E.Jankauskienė vyriškio nebepriėmė. „Svarbiausia: jis nė nesupyko, tik liūdnai šyptelėjo. Būtent tai ir įstrigo mano širdy. Negalėjau naktį užmigti. Galvojau, kodėl priėmusi trisdešimt pacientų, tam žmogui atsakiau. Ligi šiol prisimenu to žmogaus veidą, netgi - jo kostiumą“, - sakė E.Jankauskienė.

Pasak gydytojos, žmogiškasis jausmas kartais pernelyg „išlįsdavo“ dar studijų metais, kai mokėsi Kauno medicinos institute. „Kaip ir visiems medikams, stomatologams irgi reikėjo pjaustyti lavonus, tyrinėti žandikaulius. Tie lavonai – išdžiūvę, nebuvo baisūs, - teigė pašnekovė. - Tačiau sykį reikėjo tyrinėti neseniai atvežtą mirusią moterį. Tada buvo baisu: man galvoje sukosi mintys, kaip ji žuvo, kiek vaikų verkia netekę jos“.

E.Jankauskienė tvirtino visai neseniai sužinojusi, jog įsimintina instituto anatomijos dėstytoja Dobrovolskaitė - Tiknienė buvo Lietuvoje žinomo kunigo - tėvo Stanislovo sesuo.

Kretingos poliklinikos kolektyvas prie senojo pastato Kęstučio gatvėje. Nuotraukoje, darytoje kone prieš pusšimtį metų, Elena Jankauskienė – pirmoje eilėje antra iš dešinės.

Pašnekovė pasakojo, jog, dar dirbant protezavimo kabinete F. Janušio gatvėje, buvo gautas pirmasis elektrinis aparatas. Pastačius naująją polikliniką, mašinos palaipsniui tobulėjo. „Niekas mūsų nemokė, kaip dirbti. Pasiskaitydavom instrukciją, o veikimo principas - tas pats“, - sakė gydytoja. Dešimt metų E.Jankauskienė dirbo stomatologe, nuo 1958 m. - gydytoja protezuotoja.

Visas medžiagas – plombavimo, antspaudų gamybos, gipsą – tiekdavo iš Klaipėdos „Medinstrumentų“ parduotuvės. Jomis, pasak E.Jankauskienės, pirmiausiai būdavo aprūpinami uostamiesčio gydytojai. Todėl kretingiškiams medžiagų nuolat stigo.

„Kai dantis pradėjome protezuoti auksu, reikėjo įrengti specialų kabinetą su saugomomis durimis, įsigyti seifą, svarstykles. Kabinetą kontroliavo milicija. Buvo atsakinga seselė, kuri atsiimdavo aukso siuntas. Auksą atgabendavo specialiu paštu iš Maskvos. Jį paskirstydavo gydytojų komisija“, - pasakojo gydytoja.

Specialistės žodžiais, auksas protezavimui buvo pati geriausia medžiaga ne vien dėl to, kad jis – taurusis metalas. Auksas, anot jos, pasižymi ir bakteriocidiniu poveikiu.

Tačiau daugumai žmonių jis nebuvo prieinamas, todėl populiariausias buvo paprastas baltas metalas. Vėliau atsirado nauja mada – metalą dengti geltonu sluoksniu. Tuo tikslu gaminiai būdavo gabenami į grąžtų gamyklą. „Tačiau poveikis - tas pats, kas ir paprastojo balto metalo, - tvirtino E.Jankauskienė. - Geriausia aukso ir plieno burnoje nemaišyti, nes dvejopi metalai sukuria potencialius skirtumus, prilyginamus, tarkim, akumuliatoriaus veikimui. Kai kurie žmonės skųsdavosi, kad jaučią burnoje vykstant reakciją“.

Gydytoja pasakoja, jog buvo metas, kai niekas nežinojo, jog kelis dešimtmečius populiarios sidabrinės plombos buvo nuodingos. „Sukdavome sidabro miltelius ir į juos lašindavome gyvsidabrio. Nebuvo jokių traukos spintų, kad ištrauktų gyvsidabrio garus. Dabar tenka išgirsti: sudaužo termometrą ir aliarmuoja, kad prisiuostė garų. Kiek mes, gydytojos, tokių garų kasdien prisiuostydavome. Kai kurie pacientai ligi šiol tebenešioja sidabro plombas“, - kalbėjo pašnekovė.

Gydytoja mano, jog kasdieninis darbas su gyvsidabriu nepraėjo be pėdsakų jos sveikatai. Moters oda tapo itin alergiška. Jai teko išgyventi keletą operacijų, kai kurias, jos manymu, ir išprovokavo kenksmingos darbo sąlygos.

Nuo vienatvės ginasi skaitydama

„Dėl to, kad šiandien aš dar gyvenu, yra didelis mano vyro Vlado nuopelnas. Jis nuolat sėdėjo prie mano lovos, slaugė ir palaikė mane. O aš neįžvelgiau, kad klastinga liga – vėžys – jau kėsinosi į jo paties sveikatą“, - E.Jankauskienė pasidalijo ir savo širdies nerimu.

Prieš trejus metus iš gyvenimo iškeliavęs jos vyras Vladas buvo ilgametis „Laisvės“ fabriko inžinierius. Jo nuopelnas – ir bendrovės „Kretingos vandenys“ valymo įrenginių montavimas. „Vyras buvo labai darbštus: sykį, atmenu, po infarkto gulėjo ligoninėj, o lova – apskleista brėžiniais. Tada aplankyti jį buvo atėjęs dabartinis Klaipėdos meras Rimantas Taraškevičius, tuometinis inžinierius. Abu aptarinėjo darbus“, - prisiminė moteris.

E.Jankauskienė atviravo, jog visų laimingiausia jausdavosi namuose ir šeimoje, todėl vyro netektis jai – ypatinga širdgėla. Moteriai sunku skirtis ir su bendrai pasistatytu namu, bet sunku vienai jį išlaikyti: „Ketinu apsigyventi pas dukrą Klaipėdoje, - atsidūsėdama patikino moteris. Jos vienturtė duktė Genutė yra chemikė. – Jau pakuoju knygas, kurias labai mėgome abu su vyru. Jų per gyvenimą prisikaupė galybė, reikia atsirinkti. Su kitais daiktais nėra taip sunku skirtis, kaip su knygomis“.

Ilgametė gydytoja prisipažino, jog dabar nuo vienatvės ginasi, klausydama abiejų su vyru mėgiamos radijo programos „Klasika“ ir daug skaitydama. Ant jos darbo stalo – šūsnis įvairių laikraščių. Ši garbaus amžiaus moteris smalsi įvairioms naujienoms: ji domisi viskuo, kas dedasi pasaulyje.

• Rašyti komentarą (0)